Prie rytines kavos: Papuma beach

Kadangi nuo pirmadienio pradedu dirbti, savaitgalį jamu planą „Relax“. Tam puiki vieta yra Papuma paplūdimys esantis 1 val. nuo Jember miesto. Surabaya -> Jember pasiekėme autobusu (kaina į abi puses 93.000 RPI ~ 11 USD), trukome 5 val.

Kelias neprailgo. Riedėjom keliais ir takeliais pro kaimus ir ryžių laukus. Pakeliui mačiau visko: kasdienį kaimo žmonių gyvenimą, kuris vyksta prie pat kelio kaip ant delno, įmerktus nuogus užpakalius į tekantį upelį (ten tualetas - prabanga), televizorių ekranus žybsinčius net pačioj skurdžiausioj troboj, mažutes žmonių kapinaites su spalvotais antkapiais (rožiniai, žali, mėlyni...), ryškias musulmonų bažnyčias kas pora kilometrų, besimeldžiantį jaunimą (pagal religiją priklauso tai daryti 5 kartus per dieną).

Mane vis dar stebina tai, kad žmonės nelinkę itin puoselėti aplinkos ir namų jaukumo. Kaime visi galvoja, kad jei tau skirtas toks likimas, stengtis kažko siekti yra beprasmiška, tad dažniausiai po pusryčių sėdi lauke prie namo ar miega kur pagriuvę (už prekystalio, Beja karuty ar dar kur papuola).

Miestuose, nors ir žmonės dirba ir uždirba, turi po porą tarnaičių, bet namų sienos apgriuvę, tinkas nubyrėjęs, daugelis daiktų jau savo atitarnavę, o ir stiliaus suvokimas skurdokas – apsikrauna daug menkaverčių smulkmenų „dulkių rinkėjų“. Tūlas lietuvis to tikrai nepakęstų, čiuptų plaktuką ir „mygam“ griebtų jauti už ragų. Tvarka bus. O čia, jiems gerai kaip yra, mieliau savaitgaliais važiuoja vakarieniauti į restoranus ar praleidžia dieną „šopindamiesi“. Beje, jau pripratau prie kiekvienuose namuose lakstančių sprindžio dydžio driežiukų, vadinamų cicak (čičia).

Dar šiek tiek apie darbus. Šįkart atidžiai stebėjau autobusų stoties gyvenimą. Sumoki 500 RPI, (vadinamus mokesčius), kad tau leistų įeiti į autobusų stotį. Kad nesijaustum be reikalo išleidęs pinigų, tik peržengus liniją prie tavęs prišoka 5 vyriškiai be perstojo burbuliuodami indonezietiškai. Ištarus Jember, vienas stveria už parankės ir palydi tuos 10 m. iki autobuso durų... Kaip jau minėjau, kadangi Indonezijos populiacija milžiniška, yra sugalvojami keisčiausi darbai ir mokesčiai, kad žmonės nors kiek užsidirbtų duonos kąsniui.

Įlipus į autobusą, vėlgi, vienas vietinis praeina siūlydamas gerti, po jo seka kitas, nešinas užkandžiais (dažniausiai meniu: riebaluose permirkęs tofu, žuvies kvapo kukurūzų traškučiai ar kiti ne itin valgomi surogatai), trečias mesteli kiekvienam keleiviui ant kelių po žurnalą (jei atsiversi – susimokėsi), ketvirtas prasibrauna nešinas minkštais žaislais ir kitokiais niekais. Be proto įkyrūs, bet kaltinti negali – neturi išsilavinimo, tiesiog bando išgyventi visais įmanomais būdais.

Na, o mintimis grįžtant į Papuma paplūdimį, kas gali būti geriau už maudynes šiltoje it arbatėlė jūroje, ką tik nuskinto kokoso pienas, kelios nuotraukos, gitara, dainos, šaltas alus ir smagi kompanija. Pasikrovusi energijos laukiu pirmosios darbo dienos it mokyklos skambučio žengiant į pirmą klasę =)