Idėja: su 3 indais stažuotojais pastovyklauti Sempu salos lagūnoje, pasitikti saulėtekį and žymiojo Bromo kalno viršūnės, išsimaudyti po kriokliu ir grįžti kupiniems įspūdžių.
Maršrutas
5nį – Malang miestas, Sempu sala, pereinam džiungles ir pasiekiam stovyklavietę. Vakarienei portje paruošia žuvį, užkuria laužą, mėgaujamės vakaru, maudomės.
6nį – Visa diena Sempu saloje, vakarop grįžtam atgalios, pavakarieniaujam Malang mieste ir naktį traukiam į Bromo kalną, kur pasitiksim saulėtekį žvelgiant į veikiantį ugnikalnio kraterį.
7nį – Traukiam prie jų vietinio krioklio, pakeliui papusryčiaujame ir grįžtam vakarop į Surabaya.
O iš tikrųjų buvo taip
Kelionė prasidėjo idealiai, turėjome vietinį gidą-vairuotoją Anton iš Malang. Cirkai prasidėjo, kai indui Ansul pavogė Blackberry. Na, nieko nepadarysi, atidumo čia tikrai reikia.
Kadangi pakeisti nieko negalim, važiuojam toliau. Pasiekiam Sendangbiru paplūdimį iš kurio laiveliu kelsimės į Sempu salą. Anton mus palieka su vietiniu portje, kuris per džiungles neš mūsų miegmaišius ir palapinę (reikia pridurti, kad jis nė mū-mū nesupranta angliškai).
Pasiekiame Sempu pora valandų atsilikdami nuo grafiko ir įžengiame į džiungles. O taip. Privalau paminėti, kad tai ne tos turistinės džiunglės su takučiu keliautojams. NE, tai tikros! Išsinuomojam specialius batus ir pirmyn kalnuotais šlaitais. Kadangi prieš tai gerokai palijo, balos iki kelių, purvas tykšta į šalis, po pirmų 5 minučių atrodom kaip laukiniai, be proto slidu, jei nespėji pagriebti šakos, griūni tiesiai į purvo duobę. Mėlynių, įdrėskimų ir įkandimų neskaičiuoji, net nebejauti. Nuėjus pusę maršruto sutemo visisiškai – nors į akį durk. Tikrąja to žodžio prasme ropojom... Šis smagumas truko ~3 val. ir tai buvo tik nuotykių pradžia.
Nuotrauka žemiau daryta pasiekus stovyklavietę, bet čia jau kiek įmanoma nusiprausę ir išsimaudę su rūbais lagūnoje.
Taigi pasiekus išsvajotąją vietą, kur laukia nuostabus vakaras su žuvim ir laužu, prasideda milžiniška tropinė audra. Palapinės statyti neįmanoma, kad būtų šilčiau su visais rūbais lendam į lagūną. Pasigirsta beviltiškai paniškas juokas..
Ką gi, kadangi mano kompanjonai indai stovyklauja pirmąkart gyvenime, o portje kažkur pasislėpė, spėkit kas stato palapinę (ji kone popierinė, tokias maximoje už 25 Lt pardavinėja) ir bando gelbėti situaciją? Visi daiktai, miegmaišiai kiaurai permirkę ir pilni smėlio, įskaitant ir mus pačius.
Audrai nurimus laukiam ryto. Įlendam šlapi ir smėlėti į miegmaišius, pasigirsta knarkimas. Kadangi užmigti negaliu kuriu planą rytui. Staiga matau kaip mūsų palapinės viršutinis apdangalas skrieja!! Prasideda II raundas audros. Draugai miega kaip miegoję. Rikteliu ir lekiu laukan gaudyti stogo. Visiška komedija.. Likusi naktis praeina laikant palapinės stogą ir sienas.
Na, vieta iš tikrųjų nereali, tai pamatėm ryte… Bet kadangi esame smėlėti ir pavargę, traukiam atgal į uostą, kur mus pasitiks Anton ir nuspręsim ką daryti toliau.
Sempu lagūna
Reikia eiti – trūksta vieno bato. Spėkit kieno? Gerai, kad turėjau atsarginius kedus… Kadangi kiaurą naktį lijo, džiunglės tapo dar sudėtingesnės, eiti beveik neįmanoma, istorija ta pati: purvas iki ausų, duobės, šakos, aplink beždžionės. Kedai neatlaiko, abu plyšta pusiau. Gerai, kad jau pabaigoje… Pasiekę laivą klykaujam iš džiaugsmo, jaučiamės it robinzonai netikėtai išgelbėti pro šalį plaukusio laivelio.
Radom vietinį dušą, diena nuostabiai saulėta, tad spėjame ką ne ką išsidžiovinti ir nusprendę, kad yra tiesiog privaloma pratęsti šiuos nuotykius, tęsiame numatytą maršrutą. Sustojame Malang mieste – tobula akimirka Teysa kavinėje. Skani kava, gyva muzika, miela aplinka, lauke tyliai lyja, jauku.
Pasikrovę energijos, sėdam į mašiniuką ir Anton veža mus pasitikti saulę ant Bromo kalno. Naktinė kelionė įdomi - plepam, klausomės muzikos, važiuojam pro laukus ir kalnų miestelius.
3 ryto atsiduriam Bromo pakalnėje. Pusę atstumo užveš džipas, pusę atstumo lipsim pėsčiomis. Labai netikėta, prasideda audra. Esminis skirtumas – čia +2 laipsniai. Nesvietiškai šalta, lyja ir tamsu nors į akį durk, bet negi sustosi? Pusė kalno su džipu – pusė bėdos. Toliau lipam į statų kalną patys, slidu ir purvo iki pusės blauzdų (kur jau man matyta panaši situacija...). Pasiekiame viršūnę su krūva kitų nelaimėlių turistų ir laukiam saulėtekio.
Nesulaukiam. Matome tik vieną didelį baltą debesį, jokio vaizdo. Lipam žemyn. Dėl lietaus, nutariam nebeerzinti likimo (ir taip stebuklas, kad nė vienas nesusižalojome) ir skipinam krioklį.
Kalno papėdėje
Šventykla prie kalno paryčiais skendi rūke
Namo grįžtame kupini įspūdžių. Juk pats sau tokio savaitgalio niekad nesusiorganizuotum! Atvirai pasakysiu, buvo peržengtos visos mano fizinės, psichologinės, miego ir maisto nebuvimo ribos. Tai pati sunkiausia kelionė kokią tik esu turėjusi, bet galiu drąsiai sau pasakyti „I did it!!“ ir uždėti didelę varnelę mano sąraše.
Rezultatas ir pamokos:
Esmių esmė - jei keliauji lietinguoju sezonu, viskas priklauso nuo tavo sėkmės ar švies saulė, ar persekios milžiniška audra, tad ruoškis viskam.
Mosquito & Malaria. Po šio savaitgalio turiu gal 100 įkandimų, kol kas „tfu tfu tfu“ maliarijos požymių nėra (čia ji dažnas reiškinys).
Džiunglės. Nesiskaito, kad buvai džiunglėse, jei nesusidūrei su gyvūnija, nebridai naktį, nesibrovei pro augmeniją. Dabar jau žinau kas tai yra ir rekomenduoju tik stiprios moralinės bei fizinės formos adrenalino mėgėjams.
Šį maršrutą kartosiu sausuoju metų laiku, labai noriu normaliai pastovyklauti ir pamatyti saulėtekį, taip kaip įsivaizdavau pradžioje =)
Mūsų nuostabusis manikiūras!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą