Darbas

Ilgai galvojau nuo ko pradėti. Tada prisiminiau sau pačiai duotą pažadą – rašyti viską taip, kaip yra, be pagražinimų. Tad, pirmas įspūdis po 2 savaičių darbe.

Įmonė

Dirbu įmonėje PT. Jasa Terminal Outsourcing (veikla HR). Pagrindiniai klientai iš kurių gauname didžiausią pelną yra fabrikai, sezono metu jiems reikia 500 – 2000 darbuotojų, kuriuos ir parūpiname. Įmonė turi 12 padalinių išsibarsčiusių po Indoneziją. Pagrindinis ofisas čia, Surabaya.

2010 m. patyrė krizę, šiuo metu visos pajėgos sutelktos, kad atsitiesti ir pakelti reitingus. Viena iš genialių idėjų – atsivežti 3 stažuotojus iš skirtingų pasaulio kampų (Lietuva, Taivanas, Korėja), siekiant sustiprinti įmonės poziciją rinkoje parodant, kad ji yra atvirų pažiūrų, sėkmingai veikianti (nes gali išlaikyti darbuotojus iš gerokai labiau pasiturinčių šalių), bei išsiskirti iš konkurentų.  

                                    Mano darbo vieta (prie žalios sienos) ir kolegė Rere.

Mano atsakomybės

Kartu su Taivanu ir Korėja (jie prisijungs vasarį) sukurti naują įmonės „brandingo“ strategiją.

Važinėti kartu į pristatymus, susitikimus su klientais. Kadangi sparčiai mokausi indoneziečių k. ir kol kas neblogai sekasi, jau ne tik gražiai šypsausi, bet pavyksta ir pokalbiuose padalyvauti. Po poros mėnesių, manau, bus geresnis rezultatas.

Ar minėjau, kad darbe niekas nekalba angliškai? Įsivaizduojate mano džiaugsmą, kai penktadienį atradau vieną vadovą kalbantį gan neblogai. Apėmė palengvėjimas...

Darbo principai

Pagrindinė taisyklė – atsipalaiduoti, tad dirbdami jie čia tikrai nepersistengia

Laiko planavimas – žalingas įprotis. Indoneziečiai vėluoja labiau nei ispanai, tai yra normalu.

Vienas svarbiausių organų įmonėje yra marketingas. Jis atlieka tiek pardavimų, tiek strategijų kūrimo, tiek marketingo funkcijas. Didieji pardavimai veikia visur vienodai – direktoriai papietauja ir sužaidžia golfo partiją, vėliau vadybininkai padaro prezentaciją įmonei (formalus fasadas), pasirašoma sutartis. Svarbiausia turėti kuo daugiau ryšių.

The Big Boss

Mr. Sam 31 m., baigė teisės bakalaurą, magistrą ir pradėjus doktorantūrą persimetė į verslą. Įkūrė Jasa Terminal Outsourcing. Yra verslininkų asociacijos prezidentas, priklauso Rotary klubui.

Verslus žmogus, kupinas idėjų ir sėkmingai jas realizuojantis. Kas mėnesį bent savaitei važiuoja pakeliauti su Harlėjum (šįkart maršrutas Singapūras – Malaizija, ateities planuose Europa). Atviras naujovėms ir kitoms kultūroms, nepaisant to, kad pats yra tradicinių pažiūrų musulmonas.  Kiekvieną dieną su Mr. Sam kalbamės angliškai - indonezietiškai ir po truputį stumiamės į priekį. Galiu atvirai pasakyti, kad užmegztumei kontaktą su žmogum nebūtina puikiai kalbėti ta pačia kalba.

Vadovaujasi taisykle – nelaikyk įsikibęs pinigų ir jie grįš dvigubai. Kiekvieną rytą namuose tarnaitės paruošia labai daug maisto davinių ir išvežioja vargšams. Taip pat, kelis kartus metuose kaimo varguoliams nuperka arklių, kitų gyvulių, kad galėtų ūkininkauti ir prasimaitinti. Negaliu nesižavėti.

Verslo galimybės Indonezijoje

Nors vežimų vežk! Pirma, čia žmonės tingi dirbt (dėl saunos oro sąlygų ir per didelio kiekio suvalgytų ryžių). Antra, didesnė dalis populiacijos neturi išsilavinimo, arba jeigu ir turi, tai suvokimas gan ribotas. Trečia, pagrindinis verslininkų principas yra „Learning by doing“, t.y. baigi universitetą (arba dar nebaigęs) imi paskolą ir kuri verslą, jei tik turi gerą idėją žinoma. Nepasiseka, kuri kitą kol pasiseka. Bankai paskolas suteikia gan lengvai, saugikliai/apribojimai taip pat nėra dideli. Tačiau mados sulaukus 25-erių pasiimti krūvą paskolų būstui, mašinai, daiktams čia nėra. Tad ir paskolininkų varguolių nematyti.

Kelios verslo idėjos, kurios pirmiausia šovė į galvą esant čia:

·      Baras (A la YZY, Republic, Čaplino terasa, Vienuolyno kiemelis ir pan.). Alkoholio mokesčiai valstybei be proto dideli (musulmonų kraštas), bet paklausa yra;

·     Hostelis keliautojams (yra net visas vienas – įspūdžio nepaliko);

·      24/7 veikianti privati klinika (orientuota į pasiturinčius piliečius) – tokia neegzistuoja.

Išvados po pirmos savaitės:

Atsipalaiduojame, giliai įkvepiame ir stebime situaciją. Oksana, pasinaudojau tavo patarimu. Klausausi. Tai veikia!

Kalbos barjeras. Pasitelkiam kūrybiškumą ir pirmyn! Pasirodo, nėra beviltiškų situacijų yra tik ribotas mąstymas. Sutinku, rezultatą/informaciją gausi ne taip greitai kaip norėtum, bet įdėjus atitinkamą kiekį pastangų ir kantrybės viskas įmanoma.

Kai turiu su kuo palyginti, negaliu nesižavėti lietuvių darbštumu, mokėjimu rasti sprendimus beviltiškiausiose situacijose ir protu. Ko jūs į tą Airiją važiuojat? Nusipirkite bilietą į Indoneziją – galėsite ne indų plovėjais, o verslininkais būti =)

Šia linksma gaida baigiu postringauti ir laukiu savaitgalio – penktadienį bosas davė laisvadienį, važiuosime i Yogyakarta su draugais (lt. Džiogdžiakarta).

Darbe ofiso berniukai paruošia pietus, renkamės ant stogo su tokiu vaizdu. Prisimenate anekdotą su šuniuku ir grikiais? Šiuo metu išgyvenu identišką situaciją su ryžiais.

                         Lietingasis sezonas. Per 15 min gatvė prie darbo visiškai patvinsta.

Bendravimas

Pamačius baltą mešką dažniausiai jiems iškyla 5 pagrindiniai klausimai (būtent tokia tvarka):

1.      Where you from?

Lithuania. Nieko nesakanti veido išraiška. Priduriu Europa. Aiškiau. Sutikau lygiai 2 žmones žinančius kad Lietuva, tai nėra maistas.

2.      Are you married?

Čia žmonės tiesmukiški – klausia be užuolankų ir viską sako taip kaip atrodo. Jei tau išdygo spuogas, įkando uodas, turi mėlynę ar sveri daugiau nei 45 kg, tau būtinai tai pasakys nori tu to ar ne, jie taip palaiko pokalbį. Žodis etiketas čia nevartotinas.

3.      Do you have a boyfriend?

Užduodamas jei į klausimą nr.2 atsakymas neigiamas.

4.      Do you have a blackberry?

Čia visi turi bent po 1 Blackberry. Jei turi kitą telefoną, susiduri su identiška žmonių reakcija – išplėstom akim ir nustebusiais antakiais. Ką tu sau leidi - Indonezijoje be Blackberry?!

5.      How long are you staying?

6 months. Reakcija: Oh... interesting.

Tavo vardas neįdomus, visa kita informacija irgi bevertė. Sudėjus varneles klausimyne, šūkteli “Picture!!” Jei tik už kiekvieną nuotrauką imčiau po dolerį...

Street food!

Išmėginau ir nenumiriau. Gera porcija gatvės maisto kainuoja iki 1 USD. Nustebino, nes pakankamai skanu! Dažniausiai siūlomas meniu: ryžiai, kiaušinienė, tofu, kažkoks gaminys iš pupelių, karšta arbata (atneša bokale su šiaudeliu. Čia viską geriame per šiaudelį), žuvis, vištų kepenėlės, aštrus padažas. Ryžiams turi specialų receptą: deda imbiero, specifinių prieskonių, kokosų aliejaus.

Kodėl valgyti „gatvės maistą“ pakankamai saugu? Nes indoneziečius itin riboja religija, kuri neleidžia valgyti:

·   Jokių padarų su iltimis. Vadinasi, jokių šuniukų, kačiukų!!

·   Jokių padarų, kurie gali gyventi dviejuose skirtinguose pasauliuose (vandeny ir sausumoje). Pavydžiui, vėžlių ir pan.

·  Jokių keistų padarų keliančių šleikštulį, kaip kad Tailando skanėstai (tarakonai, skorpionai, vabzdžiai, kirminukai...)

·  Visas maistas itin aštrus, tad užmuša bet kokias bakterijas.

Skanaus!

                                                Įrodymas, kad tikrai jį valgiau :)

Lėkštės turinys: Ant ryžių užmestas keptas kiaušinis, gretimoje lėkštėje aštrus padažas, agurko skiltelė, tofu gabalėlis ir tas kepinys iš pupelių. Beje, dar vienas įdomus atradimas - pienas iš pupelių (skirtumas nuo karvės pieno, kad pastarasis saldus). Jie turi kažkokias specialias pupeles iš kurių gamina daugelį maisto produktų.

Auksinis narvelis

Pusrytinis linkėjimas iš balkono! Groja "Hard Rock Cafe Bali" radijas, šalia kavos puodelis. Aš jau naujuose namuose.

Įsikėliau į neseniai įkurtą turtuolių rajoną „Pakuwon city“. Kadangi gyvenu su direktoriaus šeima, tai ir namai atitinkami. Tradiciškai: milžiniškas namas, 2 tarnaitės, asmeninė masažuotoja ir vairuotojas, pasiuntinukas, 3 mašinos, pora sportinių motociklų, Harlėjus. Netoli namo teniso kortai, fontanai, apsauginiai, idealiai švari ir iščiustyta aplinka. Žodžiu, tikras auksinis narvelis. Asmeniškai aš, kaip adrenalino mėgėja, jaučiuosi it inkubatoriuje, bet skųstis kaip ir nederėtų... Žemiau šiek tiek nuotraukų iš pasivaikščiojimo aplink rajoną.

Vartai į Pakuwon city.

Pirmas šokas buvo, kad niekas šeimoje nekalba angliškai. Nusivyliau, nes direktorius (Mr. Sam) išsilavinęs, protingas, turintis ilgametę patirtį versle. Vienas iš tikslų čia atvykti, buvo sužinoti kuo daugiau info apie verslą Indonezijoje, kaip jie tvarko savo procesus, kuo skiriasi nuo Europos ir t.t. Teks iškapstyti kitą žmogų galintį man suteikti šią informaciją angliškai. Beje, priėmiau sprendimą pramokti indoneziečių kalbą (čia tikrai pravers, plius galėsiu susišnekėti ir Malaizijoje, nes priklauso tai pačiai Malajų kalbų grupei).

Pirmą dieną kartu su Mr. Sam tiesiu taikymu nuvažiavome į knygyną: jis pirko anglų k. knygas aš indoneziečių. Pati kalba nėra sunki, manau per pusmetį galima gan neblogai pramokti, tik ji visiškai skiriasi nuo bet kurios Europos kalbos, sunkoka tarmė – mano ausim burbuliavimas ir tiek.

Kaip bendraujam? Aš laužyta indoneziečių kalba (su google translator parankėje), Mr. Sam su laužyta anglų ir žinoma, gestais gestais gestais... Pati šeima - malonūs žmonės, nepripaišė jokių taisyklių (iš serijos, grįžk kada nori tik parašyk sms), vis stengiasi lepinti maistu ir nors kažkiek bendrauti.

Vakar buvau tyrinėti rajono. Kadangi 01 23 švęsim kiniečių naujus metus, visą savaitę šalia mūsų kvartalo vyksta "Food festival".

                              Žemiau keli vaizdeliai iš gyvenimo už "auksinio narvelio" vartų.

Man ši kelionė – visiška kontrastų maišalynė. Nuo vargingų rajonų iki pilaičių, valgymo gatvėje ir restoranuose, asmeninio vairuotojo vežama į darbą ir keturpėsčia ropojant per džiungles. Įdomu, ką atneš rytojus?

 

Papuma beach

Kadangi nuo pirmadienio pradedu dirbti, savaitgalį jamu planą „Relax“. Tam puiki vieta yra Papuma paplūdimys esantis 1 val. nuo Jember miesto. Surabaya -> Jember pasiekėme autobusu (kaina į abi puses 93.000 RPI ~ 11 USD), trukome 5 val.

Kelias neprailgo. Riedėjom keliais ir takeliais pro kaimus ir ryžių laukus. Pakeliui mačiau visko: kasdienį kaimo žmonių gyvenimą, kuris vyksta prie pat kelio kaip ant delno, įmerktus nuogus užpakalius į tekantį upelį (ten tualetas - prabanga), televizorių ekranus žybsinčius net pačioj skurdžiausioj troboj, mažutes žmonių kapinaites su spalvotais antkapiais (rožiniai, žali, mėlyni...), ryškias musulmonų bažnyčias kas pora kilometrų, besimeldžiantį jaunimą (pagal religiją priklauso tai daryti 5 kartus per dieną).

Mane vis dar stebina tai, kad žmonės nelinkę itin puoselėti aplinkos ir namų jaukumo. Kaime visi galvoja, kad jei tau skirtas toks likimas, stengtis kažko siekti yra beprasmiška, tad dažniausiai po pusryčių sėdi lauke prie namo ar miega kur pagriuvę (už prekystalio, Beja karuty ar dar kur papuola).

Miestuose, nors ir žmonės dirba ir uždirba, turi po porą tarnaičių, bet namų sienos apgriuvę, tinkas nubyrėjęs, daugelis daiktų jau savo atitarnavę, o ir stiliaus suvokimas skurdokas – apsikrauna daug menkaverčių smulkmenų „dulkių rinkėjų“.  Tūlas lietuvis to tikrai nepakęstų, čiuptų plaktuką ir „mygam“ griebtų jauti už ragų. Tvarka bus. O čia, jiems gerai kaip yra, mieliau savaitgaliais važiuoja vakarieniauti į restoranus ar praleidžia dieną „šopindamiesi“. Beje, jau pripratau prie kiekvienuose namuose lakstančių sprindžio dydžio driežiukų, vadinamų cicak (čičia).

Dar šiek tiek apie darbus. Šįkart atidžiai stebėjau autobusų stoties gyvenimą. Sumoki 500 RPI, (vadinamus mokesčius), kad tau leistų įeiti į autobusų stotį. Kad nesijaustum be reikalo išleidęs pinigų, tik peržengus liniją prie tavęs prišoka 5 vyriškiai be perstojo burbuliuodami indonezietiškai. Ištarus Jember, vienas stveria už parankės ir palydi tuos 10 m. iki autobuso durų... Kaip jau minėjau, kadangi Indonezijos populiacija milžiniška, yra sugalvojami keisčiausi darbai ir mokesčiai, kad žmonės nors kiek užsidirbtų duonos kąsniui. 

Įlipus į autobusą, vėlgi, vienas vietinis praeina siūlydamas gerti, po jo seka kitas, nešinas užkandžiais (dažniausiai meniu: riebaluose permirkęs tofu, žuvies kvapo kukurūzų traškučiai ar kiti ne itin valgomi surogatai), trečias mesteli kiekvienam keleiviui ant kelių po žurnalą (jei atsiversi – susimokėsi), ketvirtas prasibrauna nešinas minkštais žaislais ir kitokiais niekais. Be proto įkyrūs, bet kaltinti negali – neturi išsilavinimo, tiesiog bando išgyventi visais įmanomais būdais.

Na, o mintimis grįžtant į Papuma paplūdimį, kas gali būti geriau už maudynes šiltoje it arbatėlė jūroje, ką tik nuskinto kokoso pienas, kelios nuotraukos, gitara, dainos, šaltas alus ir smagi kompanija. Pasikrovusi energijos laukiu pirmosios darbo dienos it mokyklos skambučio žengiant į pirmą klasę =)

Paplūdimy padaryta jauki vieta pasimelsti propaguojantiems induizmo religiją. Vakarėjant buvo uždegtos žvakės, suteikė šarmo.

                                                                       Crazy people =)

Kokosai čia nerealaus skanumo. Vieneto kaina 5.000 RPI (0,60 USD)

Vietinis alus Bir Bintang (alus žvaigždė). Tai vienintelis vietinės gamybos alus, visai neblogas =)

Kaipgi be beždžionių aplink...

...ir be gitaros!

Mangrove forest

Mangrove forest (mangrovių miškas) yra pačiame Surabaya mieste (~30 min. mašina nuo centro ir 15 min. laiveliu). Rekomenduoju, nuotraukos kalba už save.

                                                                     Čia mūsų šaika =)

Beždžionių smalsumas neišpasakytas...

Namai/poilsiavietės ant polių. Sutikome 2 poras vestuvininkų, ieškančių gerų kadrų.

Maždaug 2 m. aukštyje suręstas takas. Eini eini, kol pasieki poilsiavietę ant polių.

Pusryčiai rojuje

Mano diena prasideda taip: ausinukas į ausis ir pirmyn į kelią. Pasibėgioji, šaltas dušas ir tropinių vaisių pusryčiai su kava terasoje. Atrodo, kad nebeturi jokių rūpesčių ir negali nesišypsoti.

Kiekvieno vaisiaus jie turi įvairiausių rūšių.

Bananas – 12 cm dydžio, saldus, skonis gerokai skiriasi nuo mūsiškių importinių.

Papaya (oranžinė) – ką tik nuskinta iš sodo. Dieviškai skanu.

Star fruit (geltonas) – labai gaivus ir sultingas, nesaldus (kol kas vienas mano mėgstamiausių).

Duku (maži dėmėti rutuliukai) – valgomas tas baltas pagrindas viduje, labai minkštas ir saldus.

Manggis (tamsiai bordo, apvalus) – valgomas baltymas viduje, turi kaulą, glitokas, saldus. Kol kas nelabai supratau ar skanus jis man ar ne.

Jūrų gėrybės!

Maniškiai host family yra nerealūs… Kai tik išgirsta, kad aš kažko dar neragavus (o neragavus esu beveik visko) vis vedasi vakarienei. Šįkart meniu – krabai, moliuskai, makaronai su krevetėmis ir putpelių kaiušiniais, jūros gėrybių sriuba, šparagai su firminiu padažu, aštuonkojų suktinukai, kokosų pienas atsigėrimui, aštrūs/saldūs padažai.
Man, kaip jūros gėrybių mėgėjai, tai buvo palaimos viršūnė! Beje, krabus (krevetes, žuvis ir kitą gėrį) galima pasirinkti pačiam, dideliame akvariume.  

Kairėje moliuskai, dešinėje krabas specialiame indonezietiškame padaže

Su Eka (kairėje) ir jos mama Indri

Ekstremalus savaitgalis: Sempu, Bromo

Idėja: su 3 indais stažuotojais pastovyklauti Sempu salos lagūnoje, pasitikti saulėtekį and žymiojo Bromo kalno viršūnės, išsimaudyti po kriokliu ir grįžti kupiniems įspūdžių.

Maršrutas

5nį – Malang miestas, Sempu sala, pereinam džiungles ir pasiekiam stovyklavietę. Vakarienei portje paruošia žuvį, užkuria laužą, mėgaujamės vakaru, maudomės. 

6nį – Visa diena Sempu saloje, vakarop grįžtam atgalios, pavakarieniaujam Malang mieste ir naktį traukiam į Bromo kalną, kur pasitiksim saulėtekį žvelgiant į veikiantį ugnikalnio kraterį.

7nį – Traukiam prie jų vietinio krioklio, pakeliui papusryčiaujame ir grįžtam vakarop į Surabaya.

O iš tikrųjų buvo taip

Kelionė prasidėjo idealiai, turėjome vietinį gidą-vairuotoją Anton iš Malang. Cirkai prasidėjo, kai indui Ansul pavogė Blackberry. Na, nieko nepadarysi, atidumo čia tikrai reikia.

Kadangi pakeisti nieko negalim, važiuojam toliau. Pasiekiam Sendangbiru paplūdimį iš kurio laiveliu kelsimės į Sempu salą. Anton mus palieka su vietiniu portje, kuris per džiungles neš mūsų miegmaišius ir palapinę (reikia pridurti, kad jis nė mū-mū nesupranta angliškai).

Pasiekiame Sempu pora valandų atsilikdami nuo grafiko ir įžengiame į džiungles. O taip. Privalau paminėti, kad tai ne tos turistinės džiunglės su takučiu keliautojams. NE, tai tikros! Išsinuomojam specialius batus ir pirmyn kalnuotais šlaitais. Kadangi prieš tai gerokai palijo, balos iki kelių, purvas tykšta į šalis, po pirmų 5 minučių atrodom kaip laukiniai, be proto slidu, jei nespėji pagriebti šakos, griūni tiesiai į purvo duobę. Mėlynių, įdrėskimų ir įkandimų neskaičiuoji, net nebejauti. Nuėjus pusę maršruto sutemo visisiškai – nors į akį  durk. Tikrąja to žodžio prasme ropojom... Šis smagumas truko ~3 val. ir tai buvo tik nuotykių pradžia.

Nuotrauka žemiau daryta pasiekus stovyklavietę, bet čia jau kiek įmanoma nusiprausę ir išsimaudę su rūbais lagūnoje.

Taigi pasiekus išsvajotąją vietą, kur laukia nuostabus vakaras su žuvim ir laužu, prasideda milžiniška tropinė audra. Palapinės statyti neįmanoma, kad būtų šilčiau su visais rūbais lendam į lagūną. Pasigirsta beviltiškai paniškas juokas..

Ką gi, kadangi mano kompanjonai indai stovyklauja pirmąkart gyvenime, o portje kažkur pasislėpė, spėkit kas stato palapinę (ji kone popierinė, tokias maximoje už 25 Lt pardavinėja) ir bando gelbėti situaciją? Visi daiktai, miegmaišiai kiaurai permirkę ir pilni smėlio, įskaitant ir mus pačius. 

Audrai nurimus laukiam ryto. Įlendam šlapi ir smėlėti į miegmaišius, pasigirsta knarkimas. Kadangi užmigti negaliu kuriu planą rytui. Staiga matau kaip mūsų palapinės viršutinis apdangalas skrieja!! Prasideda II raundas audros. Draugai miega kaip miegoję. Rikteliu ir lekiu laukan gaudyti stogo. Visiška komedija.. Likusi naktis praeina laikant palapinės stogą ir sienas.

Na, vieta iš tikrųjų nereali, tai pamatėm ryte… Bet kadangi esame smėlėti ir pavargę, traukiam atgal į uostą, kur mus pasitiks Anton ir nuspręsim ką daryti toliau.

Sempu lagūna

Reikia eiti – trūksta vieno bato. Spėkit kieno? Gerai, kad turėjau atsarginius kedus… Kadangi kiaurą naktį lijo, džiunglės tapo dar sudėtingesnės, eiti beveik neįmanoma, istorija ta pati: purvas iki ausų, duobės, šakos, aplink beždžionės. Kedai neatlaiko, abu plyšta pusiau. Gerai, kad jau pabaigoje… Pasiekę laivą klykaujam iš džiaugsmo, jaučiamės it robinzonai netikėtai išgelbėti pro šalį plaukusio laivelio.

Radom vietinį dušą, diena nuostabiai saulėta, tad spėjame ką ne ką išsidžiovinti ir nusprendę, kad yra tiesiog privaloma pratęsti šiuos nuotykius, tęsiame numatytą maršrutą.  Sustojame Malang mieste – tobula akimirka Teysa kavinėje. Skani kava, gyva muzika, miela aplinka, lauke tyliai lyja, jauku.

Pasikrovę energijos, sėdam į mašiniuką ir Anton veža mus pasitikti saulę ant Bromo kalno. Naktinė kelionė įdomi - plepam, klausomės muzikos, važiuojam pro laukus ir kalnų miestelius.

3 ryto atsiduriam Bromo pakalnėje. Pusę atstumo užveš džipas, pusę atstumo lipsim pėsčiomis. Labai netikėta, prasideda audra. Esminis skirtumas – čia +2 laipsniai. Nesvietiškai šalta, lyja ir tamsu nors į akį durk, bet negi sustosi? Pusė kalno su džipu – pusė bėdos. Toliau lipam į statų kalną patys, slidu ir purvo iki pusės blauzdų (kur jau man matyta panaši situacija...). Pasiekiame viršūnę su krūva kitų nelaimėlių turistų ir laukiam saulėtekio.

Nesulaukiam. Matome tik vieną didelį baltą debesį, jokio vaizdo. Lipam žemyn. Dėl lietaus, nutariam nebeerzinti likimo (ir taip stebuklas, kad nė vienas nesusižalojome) ir skipinam krioklį.

Kalno papėdėje

Šventykla prie kalno paryčiais skendi rūke

Namo grįžtame kupini įspūdžių. Juk pats sau tokio savaitgalio niekad nesusiorganizuotum! Atvirai pasakysiu, buvo peržengtos visos mano fizinės, psichologinės, miego ir maisto nebuvimo ribos. Tai pati sunkiausia kelionė kokią tik esu turėjusi, bet galiu drąsiai sau pasakyti „I did it!!“ ir uždėti didelę varnelę mano sąraše.

Rezultatas ir pamokos:

Esmių esmė -  jei keliauji lietinguoju sezonu, viskas priklauso nuo tavo sėkmės ar švies saulė, ar persekios milžiniška audra, tad ruoškis viskam.

Mosquito & Malaria. Po šio savaitgalio turiu gal 100 įkandimų, kol kas „tfu tfu tfu“ maliarijos požymių nėra (čia ji dažnas reiškinys).

Džiunglės. Nesiskaito, kad buvai džiunglėse, jei nesusidūrei su gyvūnija, nebridai naktį, nesibrovei pro augmeniją. Dabar jau žinau kas tai yra ir rekomenduoju tik stiprios moralinės bei fizinės formos adrenalino mėgėjams.

Šį maršrutą kartosiu sausuoju metų laiku, labai noriu normaliai pastovyklauti ir pamatyti saulėtekį, taip kaip įsivaizdavau pradžioje =)

Mūsų nuostabusis manikiūras!