Mergiotiškas savaitgalis Malang

Jaučiu kaip dienos Indonezijoje eina į pabaigą, bet nuo to tikrai ne lengviau. Laikas nuo laiko čia „pasibeldžia“ krizės ir, jei atvirai, kaskart vis sunkiau jas pergyventi. Šįkart per porą dienų sugriuvo daug mažų ir didelių smulkmenų, kaip kad pamesta/atgauta LT kreditinė, super bjaurus taxi vairuotojas, gerokai vėluojantis traukinys, problemos su viza: organizacija tvarkanti mano kasmėnesinį vizos pratęsimą „pamiršo“, kad galiu turėti maximum 6 štampus, tad sulaukiau skambučio „oj, goda, imigracijos tarnyba nebegali uždėti tau 7 štampo tad teks susimokėti baudą už kiekvieną dieną praleistą čia 20$”. Bilietai į Vietnamą jau kišenėje, tad tektų suploti 160$ už kitų padarytą klaidą. Na jau ne (būtent taip jiems ir pranešu, žiūrėsim kuo tai baigsis). Prie viso “gėrio” prisideda ir nedžiuginanti savijauta – įsimetęs galvaskausmis, dehidratacija, lėti judesiai ir padidėjęs jautrumas garsams bei šviesai. Oficialiai skelbiame su Margot – po pusmečio čia mums prasidėjo PAGIRIOS NUO INDONEZIJOS.

Geriausias vaistas – mergiotiškas savaitgalis Malang. Turėtų pagelbėti. Ne, šįkart nėra tikslo bėgti per turistinius taškus ar kuo daugiau pamatyti, ar nuveikti ką nors naudingo. Ne ne ne. Pirmą kartą per pusmetį niekur nelėkiau.

"Surabi imut" blyninė ir mokyklinis interjeras - apipaišytos sienos ir atitinkami stalai turi savo žavesio 

Apsistojome betoniniam hotely vidury miesto su bambukiniais (!) nameliais ant stogo (kad ir kaip romantiškai tai skambėtų, paryčiais nuo visų garsų jautėmės lyg miegotume vidury gatvės). Ilgesnis miegas rytais, vėlyvi pusryčiai mano pamėgtoje “Surabi imut” blyninėje, pedikiūras, kavytė ir smagus vakaras “Teysa” kavinėje su gyva muzika ir teisinga kompanija. 4 val nesustabdomo juoko – gera treniruotė pilvo presui. Atsipalaidavimas.

Viena jauki kavinukė vidury miesto. Kartais komunikuoti čia neįmanoma. Paprašiau padavėjos markerio palikti parašui ant sienos, atnešė šakutę. Taip ir gyvenu...

Blyniukai =)

Prisipažinsiu, visa savaitgalį burbuliavome apie viską kas nervina Indonezijoje. Bet tuo pačiu buvo taip smagu! Na žinai tą jausmą, kai kartais tiesiog reikia garsiai išsiburbuliuoti (ypač po 180 d. šypsojimosi užmerktomis akimis). Palengvėjo. Po truputį jau pradedu atsisveikinti su žmonėmis ir vietomis. Už savaitės keliu sparnus.