Darbiniai ypatumai

Dauguma mano blogo įrašų yra apie Indonezijos kultūrą, skirtumus ir keliones, tačiau nepamirškime, kad vienas pagrindinių atvažiavimo čia tikslų yra darbas. Mane domina “vaizdas iš vidaus” – kaip kuriami verslai Indonezijoje, santykiai su vyriausybinėmis institucijomis, politika, bankai, užsieniečių bendruomenės ir galimybės “prasimušti”, kaip kultūra įtakoja verslą, santykiai tarp verslininkų ir tuo pačiu kasdiena ofise. Vėlgi, man pasisekė atsidurti ten, kur atsidūriau, nes visa tai pamačiau iš arti.  

Dirbu žmogiškųjų išteklių (HR) kompanijoje, kuri outsource’ina įvairių sričių specialistus įmonėms bei fabrikams, kitaip tariant “pardavinėjame žmones”. Aš dirbu marketingo skyriuje. Indonezijoje, kaip ir visoje Azijoje, marketingas = pardavimai, tad atsakomybės tradicinės: susitikimai su klientais, pietūs, pristatymai, prezentacijos, vizitai po fabrikus yra rimtoji dalis. Tarptautinėse kompanijose padedu jiems suprasti vieniems kitus, užduoti tikslingus klausimus, susišnekėti ispanų, vokiečių, anglų ir šiek tiek italų kalbomis.

Man pačiai be proto įdomu sužinoti kaip, pvz.: kompanijos iš Peru ar Argentinos stato fabrikus, pradeda verslą Indonezijoje ir planuoja įsilieti į rinką Azijoje. Arba italų kompaniją, pamačiusią čia verslo nišą prieš 20 metų ir dabar sėkmingai plečiančią veiklą – problemos, galimybės, komunikacija, planavimas. Arba japonų/korėjiečių verslo stilių ir sugebėjimą sėkmingai prisitaikyti prie švelniai tariant „ypatingų“ kultūrinių skirtumų čia ir kardinaliai kitokio darbo stiliaus.

Vizitai po fabrikus.

aplankiau virš 20 fabrikų (sausainių produkcija, gėrimų, cigarečių, popieriaus, alaus, dėžių, tinklų žuvims, batų ir t.t.). Vietinės kilmės fabrikai ir tarptautinės – kardinaliai skiriasi. Pirmiausia – švara, toliau – kultūra. Na, pavyzdžiui, jei vietinės kilmės sausainių fabrike teko peržengti per ant grindų besivoliojantį poros metrų tešlos gniužulį, tai japonų įkurtame gėrimų fabrike mėgavausi sterilia baltut baltutėle aplinka, stebinančia švara sandėliuose ir nedidėliu baseinėliu žuvims priimamajame...

Per paskutinį dešimtmetį užsieniečiai sparčiai pradėjo investuoti į fabrikų steigimą ID. Priežastis paprasta – labai pigi darbo jėga, įvairios lengvatos, kurias suteikia vyriausybė bei palankios bankų sąlygos.

Sėkmės raktelis padedantis sudaryti sutartis, kaip ir visur: rekomendacijos, pažintys, giminių ryšiai ir „teisingi“ santykiai su atitinkamomis politinėmis partijomis valstybinėse institucijose.

Mano boso veiklos.

Susidaryti įvairialypį požiūrį padėjo dvi kryptys: darbas kopanijoje ir pagalba bosui kituose jo versluose iš kurių vienas – nekilnojamasis turtas. Artimiausiuose planuose naujai sukurto prekės ženklo „Salina“ įtvirtinimas. Šiuo metu statomi backpacker hosteliai Malang ir Sidoarjo miestuose, kuriama SPA idėja taip pat renovuojami gyvenamieji rajonai.

Paskutiniu metu važinėjome po įvairius miestus, dalyvavome susitikimuose su būsimais partneriais bei bankais dėl paskolų. Idėja – surasti 3 sustabdytus nekilnojamojo turto projektus, baigti renovuoti ir pradėti pardavinėti gyvenamuosius namus po 3 metų (4 kartus didesne kaina nei investavo į renovaciją). Man asmeniškai patys namai klaikūs, bet Indonezijoje taip gyventi populiaru ir normalu: namo (įskaitant erdvę aplink) dydis 90 m2. Rajone yra 300 namų sustatytų eilėmis, namų sienos ribojasi. Vaizdas kaip skruzdėlyne. Beje, Indonezijoje gyventi butuose nėra įprasta. Dažniausiai tai sau gali leisti tik pasiturintieji.   

Kultūriniai skirtumai itin įtakoja komunkaciją versle. Nuo mažmožių (tokių kaip vėlavimas į susitikimus porą valandų, atėjimas nepasiruošus ir pan.) iki  nesusipratimų kokio rezultato norime ir kaip jo sieksime. Sunkioji dalis – kaip išlaikyti darbo produktyvumą, kai pats vietinių darbuotojų suvokimas yra „santay“ (atsipalaiduok). Taip pat, orientacija ne į rezultatą, bet į kažko darymą (darai bet ką ir apsimeti, kad dirbi). Svarbiausia tai daryti su rimta veido išraiška.

Laiko vagys.

Rūkymas – gerokai per dažnos pertraukėlės užimančios tikrai daugiau nei 10 min;

Meldimasis – penkis kartus per dieną. Viena malda atima 15 – 30 min priklausomai nuo to, kiek asmuo yra „susitaręs“ su savo Dievu. Pagal musulmonų religiją, įmonės privalo kasmet mokėti 13 atlyginimą (prieš didžiąją musulmonų šventę gruodį);

Valgymas – privaloma dalis. Jei 12 val. jie nesėdi prie stalo – atšauks visus susitikimus, arba lauksi kol jie papietaus. Šventa! Tokio dalyko kaip pavėlavimas papietauti arba praleisti išvis neegzistuoja. Kartais apima jausmas, kad vietiniai gyvena nuo vieno pavalgymo iki kito;

Kamščiai – nusigauti iš vieno taško į kitą užtrunka minimum valandą;

Blackberry – kadangi ne visi turi laptop’us, valandų valandas praleidžia įnikę maigydami mobiliuosius ir atnaujindami savo statusus telefonuose;

Gyvenimiškas pastebėjimas: Blackberry buvo sukurtas, kad per nuobodžius susitikimus galėtumei „googlinti“ su rimta veido išraiška. Amen.

99% indoneziečių dirbdami vadovaujasi Sinatros požiūriu :)

Kartais kultūriniai skirtumai iš tiesų pakelia nuotaiką susitikimuose. Štai kelios “įdomios” situacijos su kuriomis teko susidurti:

Nr. 1. Susitikimas su fabriko direktoriumi “very busy very important” tipo, įtakingu politikoje, tad visi griūna jam po kojų. Susitikimas trunka 2 val. ir atrodo maždaug taip: dėdė pasisveikina, užsako mums kavos, o pats eina pasimelsti. Milžiniškame kabinete įrengta vonia, tad prieš tai reikia nusiprausti. Pakeliui įjungia televizorių. Grįžta po 38 min (dėl įdomumo skaičiuoju laiką), tada parodo dėmesį man (iš kur esi, kiek metų, vedus/nevedus, ar patinka indoneziečiai vyrai). Tada visi dar šiek tiek pajuokauja, pažiūri tv ir .... baigta. Lieku tiesiog sužavėta susitikimo produktyvumo.

Nr. 2. Kvepalų fabrikas. Pirmas susitikimas su HR skyriaus vadovais. Ledus ir tylos akimirkas bandoma pralaužti įvairiais “triukais” (įsidėmėkite, galbūt panaudosite ir patys ateityje). Pagriebiame kvepalų buteliuką stovintį ant stalo (vis girdami kaip skaniai kvepia), tada užsipurškiame ant delno ir patriname pažastis, po to rankas iki alkūnių ir galiausiai užsipurškiame ant pakaušio. Tragikomedija. Viduje klykiau iš juoko.

Nr. 3. Į organizuojamus verslo pusryčius ar susitikimus su vyriausybės atstovais, dažniausiai įmonių atstovai susirenka, ne paslaptis, pavalgyti. Kol vyksta oficialioji dalis kai kurie miega ar žaidžia su telefonais, tačiau stebuklingas žodis „makan siang“ (pietūs) staiga prikelia visus antram gyvenimui ir žaibo greitumu dėdės ir tetos puola prie stalų, prisiverčia pilnas lėkštes, kad net krenta maisto (juk nemokamai ir man čia kažkuo panėšėja į brolius lietuvius) ir laimingi pūkši prie stalo. Kai kurie kartoja ir antrą kartą, juk nežinia kada gausi vėl nemokamai skaniai pavalgyti.

Kas dar stebina, kad indoneziečių balsai yra labai skardūs, jie šneka kone šaukdami, kad girdisi net už trijų kvartalų, bet vistiek, susirinkimų metu, sėdėdami aplink nedidelį stalą naudoja mikrofonus. Neduokdie, kas nors neišgirs jų reikšmingo pasisakymo.