Ijen festivalis

Šio savaitgalio šūkis – SABAR (indonezietiškai), išvertus reiškia „kantrybė“, kurios Indonezijoje reikia labai daug.

Bet pradėkime nuo pradžių. Paskutinius 5 mėnesius turėjau nusimačiusi vieną „tašką“ Indonezijoje, kurį tiesiog privalau aplankyti. „Kawa Ijen“ ugnikalnio viduryje tyvuliuojantį smaragdinį ežerą, apsuptą sieros debesų. Pusę metų buvo nutraukti leidimai kopti į ugnikalnį, nes jis pernelyg aktyvus (aplinkui tematysi baltą rūką ir po pirmo 100 m. kopimo mirtinai apsinuodysi sieros dūmais).

Nežinau kas mane apsėdo, bet pirmąjį gegužės penktadienį, užmačiau, kad organizuojamas Ijen festivalis Bondowoso miestely. Nutariau, kad tai ženklas, tad pirma aplikavau, o gavus atsakymą, kad esu priimta – pasižiūrėjau kur. Tradiciškai :)

Festivalio tikslas, sukviesti keliautojus esančius Indonezijoje pristatyti savo kultūras ir šalis, tokiu būdu skatinant Bondowoso turizmą. Organizatoriai atrinko 50 dalyvių: Graikija, Pakistanas, Iranas, Čekija, Italija, Lietuva, Estija, Prancūzija, Lenkija, Singapūras, Filipinai, Indonezija, Malaizija.

Iš dalyvio pusės žiūrint – programa itin aktyvi, o laikas nepilnai išnaudotas. Na, visgi organizuojama Indonezijoje, tad per daug nesitikėdami visi atvažiavo su „low expectations“ (žemais lūkesčiais). Vis kažko laukdavome: 2 ryto dėl neaiškių priežasčių reikia sustoti į dvi eiles (vietinių ir užsieniečių) prieš kopiant į Ijen ir tada ... laukti. Į klausimą kodėl – atsakymas „sabar“. Laukti kol atvažiuos vėluojantis autobusas. Laukti kol vairuotojas užkurs sunkvežimį, tada laukti su užkurtu varikliu mėgaujantis dūmais.  Laukti kol atvažiuos „pamesti“ dalyviai. Laukti pasirodymų. Laukti pietų. Sabar.

Programa

1d. Pusryčiai su šeima, kurioje apgyvendina. Programos pristatymas, tradiciniai Bondowoso pasirodymai, šokiai, dainos, kalbos. Vėliau, interviu dalinimas ir milijonas nuotraukų su vietiniais. Popiet žaidimai su vaikais parke, kultūrinis pažindinimasis. Išmokinau vaikus:

Labas, kaip sekasi? [Hi, apa kabar?]

Ačiū, gerai [Baik baik, terima kasih]

Aš myliu Bondowoso [Aku cinta Bondowoso]! 
Deja, negaliu įkelti filmuko. Kai pusė Indonezijos naršo po internetą - ryšys graudžiai lėtas... 

Vėliau apsilankymas Mardhika radijo stotyje. Kiekvienos šalies atstovas savo kalba padaro įrašą, kurį parado metu leis per garsiakalbius. Įdomu buvo paklausyti Pakistano ir Irano atstovų – retai girdimos kalbos.

Vakaro programa – pasibendrauti su šeimomis, kuriose gyvenome. Man pasisekė, apgyvendino pas superinę šeimyną! Tradiciniai musulmonai: vyras veda seminarus apie musulmonų religiją (yra itin žinomas ir gerbiamas Bondowoso miestely), žmona augina vaikus (2 mergaites Sofi ir Kiki, bei berniuką Uki, kurį nenugirdus vardo, pusdienį vadinau „Cookie“ – visiems tai pasirodė be galo juokinga..) Namai – rūmai, kuriuose kartu gyvena 8 tarnaitės ir 5 tarnai. Yra atskiras namas moterims ir kitapus gatvės namas vyrams, kas rytą gyvenimas prasideda 4 am su malda, moterys dėvi skaras (džilbab) ir atitinkamus drabužius. Smagu buvo iš arti pamatyti mažo musulmoniško miestelio gyvenimą.

Su Dania (šeimos moterimi) ir jos be proto drovia dukra Sofi.

Fotografavau iš milžiniškos terasos, kurioje pusryčiaudavome. Priekyje 2 aukštų moterų namas. Mano ir Yuvine (dalyvės iš Jakartos) kambarys buvo 2a. kur matosi balkonėlis.

Po vakarienės važiavome susipažinti su šeimos draugais – miesto vice mere ir jos šeima. Pokalbiai bahasa Indonesia, gausus desertas ir dar truputis nuotraukų.

2 d. Pusryčiaujame su šeima 6 ryto, festivalio atidarymas po valandos. Šeimyna pasitinka su tradiciniais Bondowoso pusryčiais – sėdime ant kilimo, valgome „nasi pečel“ su rankomis, o padėjėjos viena po kitos vis neša patiekalus: žuvį, organiškai paruoštą vištą, daržoves (karštas ir šaltas), užkandžius, anties kiaušinius, „sambal“ padažą, traškučius „krupuk“, vaisius, kavą ir mano mėgstmiausią „tempe goreng“ (gerai paskrudinta tempė – gaminys iš sojos pupelių ir specialaus pelėsio).

Tempė nuotraukoje randasi po kiaušiniais

(nesijuok, nežinau kaip kitaip nupasakoti jos buvimo vietą)

Festivalis prasideda nuo paradinės eisenos. Kiekviena šalis pristato savo tautinius kostiumus. Žinoma, važiuojant 7 mėn. į Indoneziją tikrai nepasiėmiau jokių tautinių rūbų, bet visada gelbsti šiek tiek kūrybiškumo, keli markeriai, balti marškinėliai ir kojinės su LT trispalve :)

Paradinė eisena miesto gatvėmis, šokiai, nuotraukos, žmonės... Stebina gerokai perdėtas vietinių dėmesys užsieniečiams. Kartais jautėmės kaip būdami Dievais jiems. Kažkas nesuvokiamo... Pasibaigus eisenai festivalio aikštėjo vyko šalių atstovų pasirodymai.

Balio pasirodymas (Liūtas - Hindi simbolis Singa Barong). Kostiumo viduje 2 žmonės

Mokyklos vaikučiai. Pamenate mūsų rudas klostuotas uniformas su nertom baltom apykaklėm ir juodus žiurstus?..

Uždarius festivalį visi buvome sumesti į 2 karinius sunkvežimus ir traukėm į Luwak kavos fabriką netoli Ijen kalno. Jei atvirai – tai ką pamačiau pašiurpino. Atvažiavom saulei leidžiantis. Ėjom į aptverą nedidelį plotą su Luwak gyvūnėlių narvais. Tai gerokai skyrėsi nuo tų laimingų gyvūnėlių, kuriuos radau Balyje, ryžių terasų vaizdų, šiaudinėse pašiūrėse gruzdinamų pupelių ir svaigaus jų kvapo. Ne. Nuotaikos, kaip koncentracijos stovykloje, pastatyti 20 narvų turistams (kiti paslėpti), gyvūnėliai švelniai tariant kvanktelėję: laksto po narvus, gaudo savo uodegas, žiūri į tave tom mažom raudonom apvaliom akytėm, kurios supanašėjo su raudonom arabikos kavos pupelėm... Teritorija aptverta betonine siena ir spygliuota tvora. Fabrike viskas gaminama masiniu būdu, vietiniai su botais braido po kavos pupeles, kurios suverčiamos iš milžiniškų sunkvežimių. Stebuklinga Luwak kava tą pačią akimirką prarado žavesį...

Su Margot nutarėm, kad laikas pailsėti nuo viso dėmesio ir „grupinės veiklos“, tad patraukėm į miestelį ieškoti vietinio warung. Šiek tiek pašnekinus žmones išdavė kur galime rasti vietinį „tašką“, tad netrukus mėgavomės skania tempe ir Bintang. Maksimalus alaus skaičius krautuvėlėje – 4, tad nupirkusios visus padarėme moteriškei metų apyvartą.

Vėliau sekė vakaras prie laužo ir smagi naujiena – gauti leidimai kopti į Ijen! Juos suteikia valdžia, kuri itin nenorėjo praleisti užsieniečių. Na, ne kokia reklama turizmui laikraščio antraštėse „30 keliautojų buvo išrūkyti kalne“... Apsivyniojome dvigubomis skaromis, pasiruošėme morališkai ir 2 ryto pradėjome kopti. Po Rinjani kalno ši trasa nebuvo sudėtinga, bet dėl nemiegotos nakties ir šlykštaus sieros smogo lipti nebuvo lengva. Užtat kaip verta!!! Džiūgauju, nes beveik neįmanomas tikslas pasiektas.

Karštis turi kelis atspalvius ar ne? Kuo karščiau, tuo liepsnos spalva labiau kinta. Čia iš kalno smilkstanti deganti siera – mėlyna liepsna. Ją gali pamatyti tik naktį.

Beprotiškame šaltyje kalendami dantimis sulaukiam saulėtekio, kuris nušviečia smaragdinį ežerą skendintį dūmuose. Neperteiksiu nuotraukose to, ką mačiau, bet užgniaužė kvapą.

3 d. Rytinė koma. Po Ijen traukiame į Bosamba miestuką (lyg dar būtume mažai išvargę) rafting’ui! Nieko tokio, mes gi viską galim. Dar pora valandų kratymosi sunkvežimyje, geriau nemiegoti, nes vis stuktelsi galvą į kokį metalinį strypą ar geriausiu atveju į draugo alkūnę, ir mes jau Bosamba. Ne itin laimingi veidai išsiridena iš mašiniuko... Sabar! Iš beprotiško šalčio vėl patenkame į sauną, gauname po irklą į dantis ir pirmyn į valtis.

Šokoladinė upė nėra srauni, bet širdimi jaučiu, kad nebus liūdna. Neklystu. Vienintelėje sraunioje vietoje, mūsų ekipažas sugebėjo „užkliūti“ už vienintelio stūksančio akmens – plaustas pakibo 90 laipsnių kampu, buvom per plauką gatavi apsiversti. Ne ne ne, tik ne šioje šololadinėje upėje, kur ką tik praganyta karvių banda, vietiniai naudoja vietoje vonios, skalbia rūbus, meta šiukšles ir dar velniai žino ką. Šiaip ne taip, po 10 varginančių minučių kovos, atstatom plaustą į teisingą poziciją. Toliau prasideda audra, kas taip pat prideda žavesio.

Lietus nenustoja pliaupti, tad greituoju būdu susipakuojam ir grįžtam į Bondowoso, kur mūsų turėjo laukti autobusas namo į Surabaya. Autobuso nėra. Nusiperku „roti bakar“. Sėdim su Margot ir este Kadri musulmoniškoje šventykloje, valgome skrebučius su šokoladu ir sūriu, ir bandom tvardytis. Karts nuo karto prieina organizatoriai ir burbteli „sabar“ (juokaujam, kad išgirsti žodį „sabar“ prilygsta išgirsti „f.u. in your face“...) Iš „low expectations“ liko „NO expectations“. Atvažiuoja mikriukas. 24 laimingi žmonės skuba užsiimti vietų, tad bėgam ir mes. Sumišę veidai iš tolo praneša, kad kažkas ne taip. Vietų 17. Po ilgų diskusijų, sugrūda mus visus kaip į cirko mašinytę. Penkios “laimės” valandos itin kompaktiškai susipakavus ir pasiekiu namus. Liko net 4 valandos miego iki žadintuvo...

Reziumė. Pirmadienį darbe pasitiko gili koma, bet vienareikšmiškai buvo verta. SABAR!

[Intarpas] Supratau iš kur tas vietinių noras turėti krūvą nuotraukų su bule (čia taip vadinami užsieniečiai). Atsigręžkime į istoriją. Indonezija ilgą laiką buvo Olandijos kolonija, ko įtaką matome dabar: architektūroje, kalboje bei kultūroje. Olandai visada laikė indoneziečius “žemesne klase” ir laukiniais aukštindami savo kultūrą, šviesi oda – reiškė šviesų protą ir turtus. Principas nepasikeitė ir šiom dienom. Šviesi oda simbolizuoja turtus, geresnį gyvenimą, protą, galimybes. Visos reklamos Indonezijoje, televizija, įmonės kaip pamišę propaguoja Vakarų kultūrą, kaip geresnę ir “aukštesnio lygio”. Tad indoneziečiai nebemato kokį grožį ir gėrį turi panosėje, o bet kokia kaina siekia susitapatinti su Vakarais, įskaitant turėti “draugų” iš Europos/Amerikos ir taip parodyti savo prestižą. Rezultate: per renginius su savo Blakcberry ar “Blueberry” padaryti kuo daugiau nuotraukų su bule.

Indonezija save vadina besivystančia šalimi. Pripažinsiu – galimybių čia apstu. Tik liūdna matyti, kad tautos mąstymas taip greitai nepasikeis ir tai užtvers jiems labai daug kelių. Išvada: net ir patys juokingiausi kitos kultūros aspektai visgi turi gilią prasmę ir paaiškinimą kodėl yra vienaip, o ne kitaip.

Daugiau nuotraukų čia: Ijen festivalio akimirkos