Trawas: basom per žarijas

Pagrindinė taisyklė Indonezijoje – arba pasirašai nuotykiams, arba ne. Detalės (su kuo, kada, kokiu būdu važiuojam, ką veiksim, kada grįšim ir ką pasiimti) niekada neaiškios, tad klausti net neverta. Tiesiog atsiduri situacijoje ir žiūri kaip elgtis (o į kuprinę visada įsimeti dantų šepetuką, porą marškinėlių ir pakrovėją fotoaparatui). Žodžiai: planas, grafikas yra nevartojami, o laikrodį gali išmesti už borto, visvien jokios naudos.

Šįkart neplanuotai atsidūrėme Trawas kalnų miestely.  Pažįstamas indonezietis Pandi (pravarde Upe) dirba mokytoju ir su draugais turi įkūręs firmelę, organizuojančią „teambuilding“ mokymus įmonėms. Jų veikla itin priminė KTU SA stovyklas ir seminarus =) Vienintelis skirtumas, kad už tai čia mokami itin dideli pinigai. Pakvietus savaitgalį prisijungti kartu – net nedvejodama sutikau.

Su pilnu autobusu indoneziečių (mokymai buvo organizuojami finansų įmonei) porą valandų atsilikdami nuo grafiko pajudėjom į Trawas. Pirmas vaizdas šokiravo: tvarkingas, švarus nuosavų namų paviljonas, pavadinimu “Blessing Hills”, įsikūręs nedideliame kalnų miestelyje. Gaivus, ŠALTAS (maždaug +25 man jau yra ledynmetis) oras, vėjas, aplink vien gamta ir ryžių laukai.

Rytinis kavos puodelis. Na kaipgi aš be jo...

Dienos programa tradicinė - „teambuilding“ žaidimai, paskaitos, o vakare „barbeque“ vakarėlis prie baseino. Kol įmonės darbuotojai „lipdėsi“, kartu su Agata ir Nizar mėgavomės kava, saulėlydžiu ir poilsiu. Prisijungėm vakare, žaidžiant dažasvydį. Rezultatas: nukautuota priešininkų komanda ir kelios mėlynės ant šono.

Toliau vakaro programoje ėjimas basomis per žarijas. Bandė jie įtikinti, kad užtenka save užhipnotizuoti ir labai tikėti, tada nenusvilsi. Aš nebūčiau aš, juk turiu išmėginti pati kaip tai veikia! Ėjau 2 kartus. Iš tiesų, viskas paremta technika. Turi neskubėti ir kiekvieną pėdą tvirtai prispausti prie žarijų. Karščio ar skausmo nejauti, tik lengvą šilumą. Jei pėdos pilnai neprispausi ar bandysi bėgti, kaip reikiant nusvilsi.  

Po pasivaikščiojimo per žarijas vakaras tęsėsi prie baseino. Pasamdyta grupė, maistas, alus ir „drinking games“ vėl priminė atstovybę. Šiek tiek nuvylė pats darbuotojų požiūris. Pinigais „taškėsi“ į kairę ir dešinę. Na, Indonezijoje tokia kultūra, svarbiausia parodyti, kad turi DAUG pinigų. Už kiekvieną užduotį laimėtojas gaudavo apie 50$ (palyginimui, tai pusė minimumo atlyginimo). Šiek tiek paskaičiavom, per vakarą jie išdalino ne mažiau 30 mln. rpi ~3.500$.

Aptikom naktinę cikadą. Vėliau ją netyčia suvalgė driežas.