Taigi,
toliau atradinėju „gatvės maistą“ Indonezijoje. Valgiau ne du, ne penkis ir ne 10 kartų.
Pašiūrės stovinčios šalikelėse, kur gaminamas maistas, vadinamos Warung ir yra
visokiausių rūšių: bakso (mėsos kukulių), nasi goreng (keptų ryžių),
ayam/ikan/lele (vištienos/žuvies/šamo), buah (vaisių), soto (mėsos ant
pagaliukų), sate (be proto riebios geltonos sriubos) ir dar visa krūva
įvairiausių.
Šįkart su
Nizar ir Agata ragavom antieną (ind. bebe). Pameni, žadėjau patvirtinti arba sulaužyti
mitus apie Indoneziją? Taigi tvirtinu. Indoneziečiai tikrai valgo viską: jei
pavyzdžiui višta, tai ruošiama su akytėm, kojytėm ir visais viduriais (čia tau
ne lietuviški išsidirbinėjimai „man vištos krūtinėlės“, „man kulšelės
gražesnės“) – ne. Perki gyvą vištą, nugalabiji, išdoroji ir paruoši daug
patiekalų. Nemačiau parduodamų vištos krūtinėlių, bet pilna vištų galvų
pakuočių, kojų su nagais ar kitų dalių.
Antiena man ne itin patiko – mėsos mažai, pagrinde oda ir viskas skendi
riebaluose. Atvirai? Prisiversti paragauti anties kojytes buvo gerokai sunkiau
nei kobros sate ar šikšnosparnį... Ir vienareikšmiškai tai vienas neskaniausių dalykų kokį tik esu valgius!
Žemiau
pateikiu puikią iliustraciją kaip indoneziečiai nedaro problemų iš nieko ir
žvelgia kūrybiškai į elektros laidus, rozetes ir jų saugumą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą