Kita stotelė - Vietnamas!

Būdama kitame pasaulyje, kitame žemyne, mėgstu priimti tam tikrą rolę. Vaidmenį, kad esu mongolietė, indė, meksikietė, indonezietė ar afrikietė priklausomai ten kur esu. Pasinardinti visa galva, šnekėti jų kalba, valgyti to krašto maistą, miegoti NE 5 žvaigždučių viešbučiuose, o mieliau pas vietinius – žaidžiu pagal jų taisykles ir tikiu, kad tai vienintelis būdas, jei nori patirti ir būti laikomas šiek tiek daugiau nei eiliniu buku turistu. Galų gale, kada paskutinį kartą turėjai laisvę išbandyti save kitame amplua? Atrasti naujas savybes? Išmokti būti VIENAM, bet NE VIENIŠAM?

Vietname ir Bankoke praleidau apie mėnesį, keliavau iš pietų Vietnamo į šiaurę ir dalinuosi ką mačiau pakeliui. Ši kelionė buvo išskirtinė dėl kelių pagrindinių dalykų: 

• Teoriškai kaip ir backpackin’au, praktiškai – keliavau su 35 kg lagaminu ir kuprine. Kelionės nepalengvino tokie daiktai, kaip kompiuteris, fenas, aukštakulniai, pora kostiumėlių ir 2 kg kriauklių bei koralų. Turėjau pasirinkimą – arba keliauti, arba ne. Žinant mano maksimalizmą tokio klausimo net nekėliau.. 
• Vienareikšmiškai visa kelionė buvo su žmonėmis ir apie žmones.

Daug kas nustebdavo visgi, kad keliauju viena, o ir grįžus į Lietuvą beveik iš visų sulaukiau to paties klausimo: „Keliavai viena? Nebuvo baisu? O liūdna?“ Atsakau raštu – tikrai ne. Buvo be proto smagu ir linksma! Gimė netgi posakis “I’m travelling alone, but never lonely”. Kaip susitikdavau žmones? Nežinau. Vis kažkas prieidavo, pakalbindavo, nusišypsodavo, paskviesdavo kavos ar pastatydavo alaus. Susitikau vienus nerealiausių žmonių su kuriais vis dar palaikom ryšį.

Neįkainojama šypsena gauti sekmadienio ryte laišką su keliomis nuotraukomis ir linkėjimais iš šmaikščios olandų porelės sutiktos bankoke besidalinant tuk tuk’u, merginos iš Vokietijos, kurį baigusi mokslus nutarė pasiimti metus “off” ir apkeliauti pasaulį (nes nežinojo kokią kryptį toliau pasirinkti), el. laišką iš 71 m. George iš San Francisco, kuris visą gyvenimą dirbo naftos versle, o sutikau jį ir jo nuostabią žmoną backpackinant po Aziją ar žinutę iš Mongolijos, kur šiuo metu atsidūrė argentinietis Marco, keliaujantis aplink pasaulį (vis dar pamenu kaip iki ryto ispaniškai aptarinėjome kultūrų skirtumus ir apskritai, gyvenimą)!! Padariau išvadą – visi žmonės, bet kuriame pasaulio kampelyje nori ir siekia tų pačių dalykų – emocijų sukeliančių tą “yyyyy” jausmą! Kelionėmis, meile, atsidavimu, darbu, pinigais – visiškai nesvarbu.  

Viskas priklauso su kokiu vidiniu nusiteikimu keliauji, jei nenorėsi, niekas prie tavęs iš tolo neprieis, turbūt taip… O man patikdavo klausytis kardinaliai skirtingų istorijų, patirti nuotykių, išsikapstyti iš keisčiausių situacijų, diskutuoti iki paryčių apie žemynus, ekonomiką, kurios šalys su kuriomis nesutaria, meilę, karjeras bei pasirinkimus ir dar dievai žino ką. Keliaudamas vienas esi daug atviresnis ir turi neįkainojamą prabangą – laisvę. Laisvę elgtis kaip nori, būti savimi, prieš nieką nesiteisinti apie nieką negalvoti. Skamba savanaudiškai? Gal. Bet juk tai nesitęs visada. Ir bent vieną mėnesį iš savo 98-erių metų tikslingai suplanuoto gyvenimo tai privalai patirti!!

• Žemėlapis. Koks žemėlapis?..

Neturėjau pakankamai laiko išstudijuoti Vietnamo, tad nusipirkau skrydį į Saigoną (Ho Chi Min City) ir skrydį iš Hanoi. Visa kita turėjau atrasti vietoje. Saigone pirmoms 2 naktims susiradau mokytojus Counchsurfers ir apsistojau ten. Atskleisiu paslaptį – labai smagu keliauti be žemėlapio, nes esi priverstas visą informaciją susirinkti greičiausiu būdu (ir tikrai ne sėdint dienų dienas prie ekrano „googlinant“). Taigi, neturėdama žemėlapio tiesiog daug bendravau su keliautojais ir vietiniais. Pati kelionė ir jos idėja įgavo nesvietiškai įdomų prieskonį. Rekomenduoju ir kviečiu keliauti kartu!

Vietnamietis kaip iš paveiksliuko - tipiškas vaizdelis

Mažytis priminimas man

Čia atradau balansą. Atitrūkau nuo įprasto gyvenimo ir artimų žmonių. Išlipau iš savo pasaulio ir supratau, kad laimė = balansas tarp darbo ir laisvalaikio, tarp šeimos ir savęs, tarp nuotykių ir ramybės. Tai mažytis priminimas man užrašytas senąja Java kalba Malang mieste =)


Podo

PASAKA APIE MERGAITĘ

O viskas tebuvo graži pasaka, kaip kartą mergaitė vardu Pasakaitė, sėdėjo sėdėjo, kasnakt į Vilniaus mėnulį žiūrėjo, meditavo. Vieną vėlų vasaros vakarą, begeriant kavą balkonėly ir stebint vakarėjantį dangų, papūtė šiaurys ir apvertė jos mažą pasaulį aukštyn kojomis. „Užteks svajoti!“ tvirtai tarė sau. Pasiėmė žemėlapį, bedė pirštu į tolimiausią tašką ir išėjo į platųjį pasaulį ramybės ir savęs ieškoti. Juk anapus visada atrodo žolė žalesnė, auga bananai ir mandarinai, o gėlės žydi visus metus. Ėjo, skrido, plaukė, vėl  ėjo, pusę pasaulio nugarmėjo ... kol pasiekė Surabaya miestą Indonezijoje.

Atsimerkė ir sunerimo. „Kur aš?“ klausė ji savęs ir aplinkinių. Tai tikrai negali buti ta pati žemė. Karšta kaip pragare, žmonės primena ateivius: juodi visi, it iš kamino išlindę, bukom nosim, susivėlę ir burbuliuoja nesuprantama kalba. Kvapai gniaužia nosį, dūmai – akis, dangus nepaliaujamai kibirais lyja, driežiukai pakampiuose it paukščiai čiulba, o tylos nė kvapo – aplink be perstojo dūzgiančių mašinų pypsėjimas, persipynęs su giesmėmis sklindančiomis iš mįslingų mečečių ir tuo keistu bukanosių burbuliavimu.

Apsigyveno Pasakaitė Pakuwon City karalystėje pas šeimininką Šamšulą, kurį nuo pirmų dienų pati sau pakrikštijo Šinšila. Naujoje šeimoje niekas nekalbėjo suprantama kalba, tad diena iš dienos ji stropiai mokėsi burbuliuoti kaip vietiniai. Jos pastangos buvo įvertintos, ir jei ne it iš pieno plaukusi oda ar jūros gelmės žydrumo akys, ji pritaptų kaip čia buvusi.

Vieną dieną, Ponas Šinšila mergaitę atvedė į savo mylimą kontorą. „Va, tarė jis, nuo šiol tu kasdien dirbsi man, o aš tau mokėsiu algą“. Kaip tarė – taip padarė. Dienos bėgo nenumaldomai greitai, o buvo visko: teko susidurti su gėriu ir blogiu, įvairiausiomis kito krašto keistenybėmis, iš naujo perkratyti savo vertybes ir permastyti kas pačiai priimtina, o kas ne bei įvertinti ką gi ji paliko už 9 jūrų marių. Kai tapo nepakeliamai sunku kvėpuoti ji suprato: visų žmonių nepakeisi, situacijų nesukontroliuosi, tad beliko pakeisti požiūrį pačiai. „Kultūriniai skirtumai“  uždėjo etiketę mergaitė ir nesuko sau toliau dėl to galvos. Nuo tos akimirkos viskas pradėjo eiti kaip per sviestą ir net netikėčiausiose situacijose ji rasdavo būdų, sutikdavo žmonių ir viskas išsispręsdavo geriau negu buvo galima tikėtis.

Mergaitė buvo drąsi ir užsispyrusi. Niekur iš čia neisiu, kol neįvaldysiu šios šalies, tarė ji tvirtai sau. Kaip tarė – taip padarė. O pastangų reikėjo daugiau negu ji numanė... Tačiau pavyko prisijaukinti žmones, pažinti šį kontrastų kupiną kraštą ir visame vis dar nesibaigiančiame kasdieniame chaose atrasti ramybę ir balansą, kurio taip ilgai ieškojo. Diena po dienos vis piešė kitą vaizdą. Čia gerai, čia teka šokolado spalvos upės, vaisiai saldūs it rojuje, o dangus nusidažo „krem briule“ spalva. Spėju, ten kur esi tu, nematei ryškiai rožinės saulės smaragdiniame fone, ar ne?

Vieną dieną, besėdint kitame pasaulio krašte balkonėly, papūtė šiaurys ir pakuždėjo, kad laikas traukti į kelią. Atrasti neatrastus, pažinti nepažintus kraštus ir tolius. Patikrinti tai ką išmoko, pasidalinti tuo, ką atrado. Išsitraukė ji savo stebuklingą žemėlapį, bedė pirštu ir šįsyk nutarė keliauti į Vietnamą.

Bet laikas Tau nuryti paskutinį rytinės kavos gurkšnį ir eiti savus darbus nudirbti, savus tolius atrasti ir savą istoriją rašyti, o apie mergaitės naująją kelionę papasakosiu kitą kartą...

BAIGIAMASIS ŽODIS

Pasiekiau „projekto Indonezija“ pabaigą. Man pabaiga reiškia naują pradžią, tad verčiu kitą puslapį ir pradedu rašyti naują istoriją. Esu tikra, kupiną nuotykių, iššūkių, subalansuotos ramybės, kurios išmokau čia, jaukių akimirkų, nenustygstančio džiaugsmo ir nepamirštamų žmonių.

Ei, juk nesvarbu kur bebūtumei ar ką bedarytumei, nebūtina išvažiuoti už tūkstančių kilometrų, kad tavo gyvenimas taptų ypatingas ir spalvingas. Tai kuriame mes patys, kiekvieną mielą dieną. Man to reikėjo, nes buvau primiršusi kas gyvenime svarbiausia. Kitaip tariant, susivėlė mano prioritetai ir reikėjo gerai išvėdinti karmą!

Kad ir kaip gražiai ir vaizdingai skambėtų žodis Indonezija (juk visada žavimės tuo, ko nežinome ir kas iš pirmo žvilgsnio atrodo tobula, ar ne?), man tai nebuvo 7 mėnesių gulėjimas po palmėmis ir švilpavimas pajūry. Kur kas daugiau negu galėčiau nupasakoti žodžiais, tai reikia patirti. Kontrastų ir priešingybių šalis reikalaujanti patirties, išminties ir suteikianti nepamirštamas pamokas kiekviename žingsnyje, jei tik eisi atvira širdimi ir atmerktomis akimis. Keliavimas po bet kurią šalį ir gyvenimas joje – skiriasi it diena ir naktis. Oficialiai skelbiu: šios avantiūros tikslas ne tik pasiektas, bet ir gerokai pranoktas, o istorijų kiekio užteks ir mano, ir draugų anūkams užimti šaltais žiemos vakarais sėdint prie traškančio židinio.

Tikiuosi rašydama „perliukus“ ir tave įkvėpiau sekmadienio rytą išsiridenti iš lovos ir nuveikti ką nors smagaus, ar nupurtyti dulkes nuo savo užsigulėjusių svajonių, ar nors šiek tiek supažindinti su Indonezija "iš vidaus".

Iki greito pasimatymo prie rytinės kavos!

Goda

Keliu sparnus

Daiktai sukrauti, mp3 ausyse, paskutinis kavos puodelis ant stalo prieš mane. Laikas kelti sparnus ir traukti į kelią. Sekanti lokacija – Vietnamas. Seniai rezgiau mintį ten apsilankyti, tad laukiu nesulaukiu kada įkelsiu koją. Šįkart jokio detalaus planavimo. Pradžioje apsistosiu per Couchsurfing Ho Chi Min‘e, o toliau – matysiu kur žvaigždės nuves. Kelios savaitės keliaujant iš Ho Chi Min į Hanoi, kelios dienos Bankoko šurmulio ir ratais kvadratais per Maskvą grįšiu į Lietuvą. Laukiate? =)

Žinai, Indonezija – tai ne Azija. Tai kažkas unikalaus ir skiriasi nuo viso likusio pasaulio. Jei kada nors tau nusišypsotų galimybė ir laimė įžengti čia, pajausk ją visais būdais – kvapais, garsais, vaizdais... 

Kvapai

ü  Nuotaka pasipuošusi galvą gėlėmis, jų stiprus ir svaiginantis aromatas

ü  Rytais važiuojant pro kepyklėles tikrai užsimanysi bandelės su šokoladu

ü  Šalia gatvės deginamos šiukšlės

ü  Gatvės maistui kepama sate ir dūmais virstantys čili kvapai persipynę su prieskoniais

ü  Jų „šokoladiniai“ upeliai...

ü  Oras mašinų kamštyje piko metu

ü  Nosį kutenantys smilkalai šventyklose

ü  5 ryto gaminami pusryčiai – verdami ryžiai, kepama žuvis

ü  Frangipani medžiai

Garsai

ü  Driežiuko žagsėjimas

ü  Besikartojanti juokinga melodija, šalimais vietiniam stumiant Bakso (mėsos kukulių) ar ledų vežimėlį ir karts nuo karto dar riktelint „baksoooo“

ü  Karaokė

ü  Garso kolonėlės (ar turėčiau sakyti kolonos) – šioje kultūroje viskas daroma garsiai (kalbėjimas, dainavimas, meldimasis ir t.t.)

ü  Besiginčyjantys indoneziečiai – man beprotiškai juokingai skamba tas jų nesvietiškai garsus burbuliavimas keista intonacija (kartais atrodo, kad jei šneka  vandens prisisrėbę)

ü  Gaidžių giedojimas. Mitas, kad jie gieda tik pasitinkant aušrą. Virtuvėje namuose turime gaidį, kuris kai tyliai grįždavau namo 2 ryto imdavo kaukti it sirena (vis laukiau kada jį supietausime, bet nesulaukiau)

ü  Regio muzika. Joks paplūdimio baras nefunkcionuoja be Bob Marley

ü  Dangdut – tradicinė indonezietiška pop muzika. Tai vienintelė muzika pagal kurią indoneziečiai šoka

ü  Vietiniai prekeiviai šūkčiojantys “Mister mister, kamu cantik (tu graži)!”  

Vaizdai

ü  Musulmonų merginos besimaudančios jūroje su specialia apranga uždengiančia visą kūną nuo kaklo iki pėdų, ant galvos – jilbab (spec.musulmoniškos skaros)

ü  Musulmonai 5 ryto besimeldžiantys mečetėse

ü  Smaragdiniai balto smėlio paplūdimiai, džiunglės, kalnai, povandeninis pasaulis

ü  Balinietiškas šokis

ü  Ryžių laukai ir juose dirbantys fermeriai

ü  Motociklas su 5 keleiviais arba 3 ožkomis

ü  Kelio darbininkai pasikavoję po drapanomis ir atrodantys kaip mumijos

ü  Gatvės maistas

ü  Komodo drakonai ir draugiški driežiukai kambariuose (cicak)

Kenjeran "paplūdimys"

Jei kada apsilankysi Surabaya ir vietiniai sakys, kad “mes turime nuostabų paplūdimį” – turėk omeny, kad tyčiojasi =)

Kažkada buvęs populiarus kiniečių įkurtas parkas, šiuo metu stovi apleistas. Didžiulės erdvės, medžiai, statulos ir ... paplūdimys. Aš jį vadinu pelke ir manau, kad esu teisi. Įvertinkite patys.

Ak, tas žmonių maksimalizmas ir noras pasirodyti. Indonezijoje viskas turi būti įspūdingo dydžio, kitaip nesiskaito, kad egzistuoja.

Liežuvis nesiverčia vadinti pelkės paplūdimiu. Bet ši nuotrauka viena mano mėgiamiausių. Su vandens takeliu, klegenančiais paukščiais ir tamsiomis spalvomis

KAS TAI?! Tritonas? Neiššifravau. Bet visa pakrantė pilna šių gyvūnėlių. Gal parvežti lauktuvių?

Vieniši vaikai palikti šalimais esančioje nedidukėje valčių prieplaukoje. Kaupėsi audra, kilo vėjas, kniaukė katinai, iš pakampių spoksojo murzini žvejai ir vaizdas pamažu panešėjo į siaubo filmo pradžią.

„Ei ei, pasidalink ką sužvejojai!”

Ir pabaigai, motociklų jūra - įprastas parkavimas Indonezijoje.

Atsisveikinimo vakarai

Atsisveikinimas su Indonezija truko savaitę. Margot vakaras, Aiesec vakaras, atsisveikinimas darbe, paskutinė vakarienė su mano indonezietiška šeima ir paskutinis vakaras su draugais. Sulig kiekviena vakaruška vis labiau supratau, kad tai paskutinis kartas ir artimiausiu metu čia negrįšiu. Viena vertus džiugu, nes jau norisi judėti į priekį. Kitavertus, su šiais žmonėm gyvenau pusę metų, sprendėm problemas, dainavom, keliavom nemiegotom naktim, mėgavomės kasdiena ir atradinėjome Indoneziją kartu iš naujo.

Margot & Co. vakaras Big Box terasoje. Savas juokas, savi bajeriai. Buvo linksma =)

Aiesec atsisveikinimo vakaruška pas Andika ant stogo – barbeque, gitaros, dainos spiginant mėnuliui

Ir tradiciškai, perkopus vidurnakčiui su Nizar „užsibaigiame“ McD su karameliniais ledais ir kava

Hacta ir Beny - mano linksmuoliai darbiniai kolegos

Terminal Jasa – paskutinė diena darbe. Indonezietiškas chaosas tęsiasi iki paskutinės minutės.

13 val. atbėga kolegė: „O, Goda, eisim į karaokę šiandien, ar ne?“ Nesuprantu apie ką ji šneka, bet įtariu veidu atsakau „Žinoma, kodėl gi ne. Kokia proga?“

Ji padeda ant stalo A4 formato lapą, atspausdintą bahasa Indonesia kalba. Skaitau: „Šiandien paskutinė Miss Goda darbo diena mūsų kompanijoje. Ta proga visi 3 val. einame į karaokę ir pasilinksminame”. Na, smagu, kad bent likus 2 val. iki mano išleistuvių mane į jas pakvietė =) 

Buvo smagu, traukėm karaokę tiek angliškai, tiek indonezietiškai!

Priešpaskutinio vakaro pasisėdėjimas su draugais Big Box. Daugelį mūsų kompanijos žmonių jau išlydėjome, likau viena paskutiniųjų. Kėlėm tostus ir pasitikom saulę su argentina, meksika, rusija, indonezija, prancūzija, škotija.  

Ir galiausiai, vakarienė su mano indonezietiška šeima. Prisipažinsiu, buvo visko per šį pusmetį. Pasiturintys musulmonai vedantys kardinaliai skirtingą gyvenimo būdą ir turintys kitokį supratimą, beveik nešnekantys angliškai. 6 mėn. iššūkių? Aha. Bet tuo pačiu ir be proto įdomu. Kaip bežiūrėtumei, viskas priklauso tik nuo tavo paties požiūrio ir nusiteikimo su kuriuo atvažiuoji.

Elizabeth (Mona), Lidya, Samsul (Mr. Sam) - mano indonezietiška šeima

Kairėje ibu ir Ema (namų padėjėjos), dešinėje - tingūs Mr. Sam broliai ir vienas iš padėdėjų Uda. Tai pagrindiniai žmonės su kuriais būdavome kiekvieną mielą dieną. Indoneziečių namų durys visada atviros, giminės tiesiog nepaskambinę užeina, pasigamina valgyti (nors namies esu tik aš), pasnaudžia ir išeina. Ar minėjau, kad geriausiai jų tarpe angliškai šneka Lidya (keturmetė dukrytė), kažkiek dar Mr. Sam, o visi kiti tik bahasa Indonesia? :)

Šeima iš tikrųjų manimi labai rūpinosi, pagal savitą suvokimą, bet atvirai, šiktai ir paprastai

Kad ir kur bebūtumei, kad ir ką bedarytumei nepamirštamas akimirkas sukuria žmonės sutikti kelyje, jei tik eini atvira širdimi ir atmerktomis akimis.

Pasaulio kryptys

Keliaujant pamatai ne tik nuostabius kvapą gniaužiančius vaizdus, patiri krūvą emocijų, bet ir supranti kaip juda pasaulis. Trumpai apie tarptautinius ypatumus Indonezijoje.

Amerikiečių ambasada. Na, niekam nepaslaptis, kad amerikonai serga padidinta paranoja, tad jų ambasada atrodo kaip didžiausias kalėjimas. Ambasada persikėlė iš rajono į patį centro vidurį, kad tik arčiau tautos būtų ir ... ta proga apsiginklavę spygliuota tvora ir 4  metrų betonine siena aiškina, kad jie labai „open minded“ ir atviri visuomenei (kurgi ne). Dažniausiai oficialių kalbų metu, įvairiame kontekste išgirsi besikartojančius žodžius „judgmental“ ir „offensive“. Bet asmeniškai aš, būdama Indonezijos vyriausybės vietoje, itin įsižeisčiau tokiu jų deklaruojamu požiūriu – mes labai atviri Indonezijos žmonėms ir taip jumis pasitikime, kad net apsiginklavome iki dantų. Pastaruoju metu Surabaya tai itin aktuali tema.

Indonezijos kiniečiai – darbo imigrantai kuriantys čia verslus ir gyvenimus. Kaip jau rašiau ankstesniuose straipsniuose, trintis tarp imigravusių kiniečių ir vietinių indoneziečių milžiniška. Anksčiau ar vėliau šis burbulas turėtų sprogti.

Prancūzai – rinktiniai atostogautojai. Nesitikėjau sutikti tiek daug prancūzų čia. Žinoma, jie „savame stiliuje“, dažniausiai keliaujant rinksis prabangesnį variantą (vietoj to, kad patirti tikrąją vietinių namų dvasią ir gyvenimo būdą) bei nepraleis progos iškeisti vietinį maistą į krosaną ir skardinę kolos.

Australai – „tūsovčikai“ pelnę ne kokią reputaciją. Na, panašiai kaip britai Lietuvoje...

Indoneziečiai – dirbti emigruoja į Malaiziją, o atostogauti važiuoja į Ukrainą (nes čia palyginti pigu net jiems ir lengva gauti vizą).