Kita stotelė - Vietnamas!

Būdama kitame pasaulyje, kitame žemyne, mėgstu priimti tam tikrą rolę. Vaidmenį, kad esu mongolietė, indė, meksikietė, indonezietė ar afrikietė priklausomai ten kur esu. Pasinardinti visa galva, šnekėti jų kalba, valgyti to krašto maistą, miegoti NE 5 žvaigždučių viešbučiuose, o mieliau pas vietinius – žaidžiu pagal jų taisykles ir tikiu, kad tai vienintelis būdas, jei nori patirti ir būti laikomas šiek tiek daugiau nei eiliniu buku turistu. Galų gale, kada paskutinį kartą turėjai laisvę išbandyti save kitame amplua? Atrasti naujas savybes? Išmokti būti VIENAM, bet NE VIENIŠAM?

Vietname ir Bankoke praleidau apie mėnesį, keliavau iš pietų Vietnamo į šiaurę ir dalinuosi ką mačiau pakeliui. Ši kelionė buvo išskirtinė dėl kelių pagrindinių dalykų: 

• Teoriškai kaip ir backpackin’au, praktiškai – keliavau su 35 kg lagaminu ir kuprine. Kelionės nepalengvino tokie daiktai, kaip kompiuteris, fenas, aukštakulniai, pora kostiumėlių ir 2 kg kriauklių bei koralų. Turėjau pasirinkimą – arba keliauti, arba ne. Žinant mano maksimalizmą tokio klausimo net nekėliau.. 
• Vienareikšmiškai visa kelionė buvo su žmonėmis ir apie žmones.

Daug kas nustebdavo visgi, kad keliauju viena, o ir grįžus į Lietuvą beveik iš visų sulaukiau to paties klausimo: „Keliavai viena? Nebuvo baisu? O liūdna?“ Atsakau raštu – tikrai ne. Buvo be proto smagu ir linksma! Gimė netgi posakis “I’m travelling alone, but never lonely”. Kaip susitikdavau žmones? Nežinau. Vis kažkas prieidavo, pakalbindavo, nusišypsodavo, paskviesdavo kavos ar pastatydavo alaus. Susitikau vienus nerealiausių žmonių su kuriais vis dar palaikom ryšį.

Neįkainojama šypsena gauti sekmadienio ryte laišką su keliomis nuotraukomis ir linkėjimais iš šmaikščios olandų porelės sutiktos bankoke besidalinant tuk tuk’u, merginos iš Vokietijos, kurį baigusi mokslus nutarė pasiimti metus “off” ir apkeliauti pasaulį (nes nežinojo kokią kryptį toliau pasirinkti), el. laišką iš 71 m. George iš San Francisco, kuris visą gyvenimą dirbo naftos versle, o sutikau jį ir jo nuostabią žmoną backpackinant po Aziją ar žinutę iš Mongolijos, kur šiuo metu atsidūrė argentinietis Marco, keliaujantis aplink pasaulį (vis dar pamenu kaip iki ryto ispaniškai aptarinėjome kultūrų skirtumus ir apskritai, gyvenimą)!! Padariau išvadą – visi žmonės, bet kuriame pasaulio kampelyje nori ir siekia tų pačių dalykų – emocijų sukeliančių tą “yyyyy” jausmą! Kelionėmis, meile, atsidavimu, darbu, pinigais – visiškai nesvarbu.  

Viskas priklauso su kokiu vidiniu nusiteikimu keliauji, jei nenorėsi, niekas prie tavęs iš tolo neprieis, turbūt taip… O man patikdavo klausytis kardinaliai skirtingų istorijų, patirti nuotykių, išsikapstyti iš keisčiausių situacijų, diskutuoti iki paryčių apie žemynus, ekonomiką, kurios šalys su kuriomis nesutaria, meilę, karjeras bei pasirinkimus ir dar dievai žino ką. Keliaudamas vienas esi daug atviresnis ir turi neįkainojamą prabangą – laisvę. Laisvę elgtis kaip nori, būti savimi, prieš nieką nesiteisinti apie nieką negalvoti. Skamba savanaudiškai? Gal. Bet juk tai nesitęs visada. Ir bent vieną mėnesį iš savo 98-erių metų tikslingai suplanuoto gyvenimo tai privalai patirti!!

• Žemėlapis. Koks žemėlapis?..

Neturėjau pakankamai laiko išstudijuoti Vietnamo, tad nusipirkau skrydį į Saigoną (Ho Chi Min City) ir skrydį iš Hanoi. Visa kita turėjau atrasti vietoje. Saigone pirmoms 2 naktims susiradau mokytojus Counchsurfers ir apsistojau ten. Atskleisiu paslaptį – labai smagu keliauti be žemėlapio, nes esi priverstas visą informaciją susirinkti greičiausiu būdu (ir tikrai ne sėdint dienų dienas prie ekrano „googlinant“). Taigi, neturėdama žemėlapio tiesiog daug bendravau su keliautojais ir vietiniais. Pati kelionė ir jos idėja įgavo nesvietiškai įdomų prieskonį. Rekomenduoju ir kviečiu keliauti kartu!

Vietnamietis kaip iš paveiksliuko - tipiškas vaizdelis