Darbiniai ypatumai

Dauguma mano blogo įrašų yra apie Indonezijos kultūrą, skirtumus ir keliones, tačiau nepamirškime, kad vienas pagrindinių atvažiavimo čia tikslų yra darbas. Mane domina “vaizdas iš vidaus” – kaip kuriami verslai Indonezijoje, santykiai su vyriausybinėmis institucijomis, politika, bankai, užsieniečių bendruomenės ir galimybės “prasimušti”, kaip kultūra įtakoja verslą, santykiai tarp verslininkų ir tuo pačiu kasdiena ofise. Vėlgi, man pasisekė atsidurti ten, kur atsidūriau, nes visa tai pamačiau iš arti.  

Dirbu žmogiškųjų išteklių (HR) kompanijoje, kuri outsource’ina įvairių sričių specialistus įmonėms bei fabrikams, kitaip tariant “pardavinėjame žmones”. Aš dirbu marketingo skyriuje. Indonezijoje, kaip ir visoje Azijoje, marketingas = pardavimai, tad atsakomybės tradicinės: susitikimai su klientais, pietūs, pristatymai, prezentacijos, vizitai po fabrikus yra rimtoji dalis. Tarptautinėse kompanijose padedu jiems suprasti vieniems kitus, užduoti tikslingus klausimus, susišnekėti ispanų, vokiečių, anglų ir šiek tiek italų kalbomis.

Man pačiai be proto įdomu sužinoti kaip, pvz.: kompanijos iš Peru ar Argentinos stato fabrikus, pradeda verslą Indonezijoje ir planuoja įsilieti į rinką Azijoje. Arba italų kompaniją, pamačiusią čia verslo nišą prieš 20 metų ir dabar sėkmingai plečiančią veiklą – problemos, galimybės, komunikacija, planavimas. Arba japonų/korėjiečių verslo stilių ir sugebėjimą sėkmingai prisitaikyti prie švelniai tariant „ypatingų“ kultūrinių skirtumų čia ir kardinaliai kitokio darbo stiliaus.

Vizitai po fabrikus.

aplankiau virš 20 fabrikų (sausainių produkcija, gėrimų, cigarečių, popieriaus, alaus, dėžių, tinklų žuvims, batų ir t.t.). Vietinės kilmės fabrikai ir tarptautinės – kardinaliai skiriasi. Pirmiausia – švara, toliau – kultūra. Na, pavyzdžiui, jei vietinės kilmės sausainių fabrike teko peržengti per ant grindų besivoliojantį poros metrų tešlos gniužulį, tai japonų įkurtame gėrimų fabrike mėgavausi sterilia baltut baltutėle aplinka, stebinančia švara sandėliuose ir nedidėliu baseinėliu žuvims priimamajame...

Per paskutinį dešimtmetį užsieniečiai sparčiai pradėjo investuoti į fabrikų steigimą ID. Priežastis paprasta – labai pigi darbo jėga, įvairios lengvatos, kurias suteikia vyriausybė bei palankios bankų sąlygos.

Sėkmės raktelis padedantis sudaryti sutartis, kaip ir visur: rekomendacijos, pažintys, giminių ryšiai ir „teisingi“ santykiai su atitinkamomis politinėmis partijomis valstybinėse institucijose.

Mano boso veiklos.

Susidaryti įvairialypį požiūrį padėjo dvi kryptys: darbas kopanijoje ir pagalba bosui kituose jo versluose iš kurių vienas – nekilnojamasis turtas. Artimiausiuose planuose naujai sukurto prekės ženklo „Salina“ įtvirtinimas. Šiuo metu statomi backpacker hosteliai Malang ir Sidoarjo miestuose, kuriama SPA idėja taip pat renovuojami gyvenamieji rajonai.

Paskutiniu metu važinėjome po įvairius miestus, dalyvavome susitikimuose su būsimais partneriais bei bankais dėl paskolų. Idėja – surasti 3 sustabdytus nekilnojamojo turto projektus, baigti renovuoti ir pradėti pardavinėti gyvenamuosius namus po 3 metų (4 kartus didesne kaina nei investavo į renovaciją). Man asmeniškai patys namai klaikūs, bet Indonezijoje taip gyventi populiaru ir normalu: namo (įskaitant erdvę aplink) dydis 90 m2. Rajone yra 300 namų sustatytų eilėmis, namų sienos ribojasi. Vaizdas kaip skruzdėlyne. Beje, Indonezijoje gyventi butuose nėra įprasta. Dažniausiai tai sau gali leisti tik pasiturintieji.   

Kultūriniai skirtumai itin įtakoja komunkaciją versle. Nuo mažmožių (tokių kaip vėlavimas į susitikimus porą valandų, atėjimas nepasiruošus ir pan.) iki  nesusipratimų kokio rezultato norime ir kaip jo sieksime. Sunkioji dalis – kaip išlaikyti darbo produktyvumą, kai pats vietinių darbuotojų suvokimas yra „santay“ (atsipalaiduok). Taip pat, orientacija ne į rezultatą, bet į kažko darymą (darai bet ką ir apsimeti, kad dirbi). Svarbiausia tai daryti su rimta veido išraiška.

Laiko vagys.

Rūkymas – gerokai per dažnos pertraukėlės užimančios tikrai daugiau nei 10 min;

Meldimasis – penkis kartus per dieną. Viena malda atima 15 – 30 min priklausomai nuo to, kiek asmuo yra „susitaręs“ su savo Dievu. Pagal musulmonų religiją, įmonės privalo kasmet mokėti 13 atlyginimą (prieš didžiąją musulmonų šventę gruodį);

Valgymas – privaloma dalis. Jei 12 val. jie nesėdi prie stalo – atšauks visus susitikimus, arba lauksi kol jie papietaus. Šventa! Tokio dalyko kaip pavėlavimas papietauti arba praleisti išvis neegzistuoja. Kartais apima jausmas, kad vietiniai gyvena nuo vieno pavalgymo iki kito;

Kamščiai – nusigauti iš vieno taško į kitą užtrunka minimum valandą;

Blackberry – kadangi ne visi turi laptop’us, valandų valandas praleidžia įnikę maigydami mobiliuosius ir atnaujindami savo statusus telefonuose;

Gyvenimiškas pastebėjimas: Blackberry buvo sukurtas, kad per nuobodžius susitikimus galėtumei „googlinti“ su rimta veido išraiška. Amen.

99% indoneziečių dirbdami vadovaujasi Sinatros požiūriu :)

Kartais kultūriniai skirtumai iš tiesų pakelia nuotaiką susitikimuose. Štai kelios “įdomios” situacijos su kuriomis teko susidurti:

Nr. 1. Susitikimas su fabriko direktoriumi “very busy very important” tipo, įtakingu politikoje, tad visi griūna jam po kojų. Susitikimas trunka 2 val. ir atrodo maždaug taip: dėdė pasisveikina, užsako mums kavos, o pats eina pasimelsti. Milžiniškame kabinete įrengta vonia, tad prieš tai reikia nusiprausti. Pakeliui įjungia televizorių. Grįžta po 38 min (dėl įdomumo skaičiuoju laiką), tada parodo dėmesį man (iš kur esi, kiek metų, vedus/nevedus, ar patinka indoneziečiai vyrai). Tada visi dar šiek tiek pajuokauja, pažiūri tv ir .... baigta. Lieku tiesiog sužavėta susitikimo produktyvumo.

Nr. 2. Kvepalų fabrikas. Pirmas susitikimas su HR skyriaus vadovais. Ledus ir tylos akimirkas bandoma pralaužti įvairiais “triukais” (įsidėmėkite, galbūt panaudosite ir patys ateityje). Pagriebiame kvepalų buteliuką stovintį ant stalo (vis girdami kaip skaniai kvepia), tada užsipurškiame ant delno ir patriname pažastis, po to rankas iki alkūnių ir galiausiai užsipurškiame ant pakaušio. Tragikomedija. Viduje klykiau iš juoko.

Nr. 3. Į organizuojamus verslo pusryčius ar susitikimus su vyriausybės atstovais, dažniausiai įmonių atstovai susirenka, ne paslaptis, pavalgyti. Kol vyksta oficialioji dalis kai kurie miega ar žaidžia su telefonais, tačiau stebuklingas žodis „makan siang“ (pietūs) staiga prikelia visus antram gyvenimui ir žaibo greitumu dėdės ir tetos puola prie stalų, prisiverčia pilnas lėkštes, kad net krenta maisto (juk nemokamai ir man čia kažkuo panėšėja į brolius lietuvius) ir laimingi pūkši prie stalo. Kai kurie kartoja ir antrą kartą, juk nežinia kada gausi vėl nemokamai skaniai pavalgyti.

Kas dar stebina, kad indoneziečių balsai yra labai skardūs, jie šneka kone šaukdami, kad girdisi net už trijų kvartalų, bet vistiek, susirinkimų metu, sėdėdami aplink nedidelį stalą naudoja mikrofonus. Neduokdie, kas nors neišgirs jų reikšmingo pasisakymo.

(Ne) rekomenduoju aplankyti ID

Planuojant kelionę po Indoneziją, kiek laiko beskirtumei – tiek bus per mažai. Bet jei turi 2-3 savaites Azijoje, mesk mintį iš galvos važiuoti čia. Atstumai dideli, tad pamatysi maximum porą vietų ir tai bėgant lekiant. Žemiau surašiau vietas, kuriose spėjau apšilti kojas pati ir rekomenduoju įtraukti (arba ne) į maršrutą, jei esi netoliese.

Rytinė Jawa sala

• Yogyakarta. Borobudur, Prambanan griuvėsiai ir šventyklos visada pilni turistų, bet nuo to ne ką mažiau įspūdingi.
• Malang miestas. Batu kalnas ir jo naktinė panorama, Goa Cina paplūdimys.
• Bromo kalnas. Psitiksite saulėtekį su krūva turistų/backpackerių. Patariu nevažiuoti lietinguoju sezonu (spalis – balandis), gero oro tikimybė itin maža.
• Sempu sala. Į ją reikia brautis pro džiugnles, bet įspūdį paliks.
• Probolingo miestelis. Jei mėgsti rafting’ą, tai geriausia vieta visoje Jawa saloje.
• Madiun. Simpatiškas mielas vietinis kaimelis.
• Bondowoso miestukas. Vienas mano mėgiamiausių, jame labiausiai pasijautė musulmoniško mažo miestelio gyvenimas, gaivus oras ir skanus gatvės maistas.
• Ijen krateris (netoli Bondowoso). Viduryje tyvuliuoja smaragdinis ežeras apsuptas sieros debesų. Vienas įspūdingiausių matytų.
• Pacet, Mojokerto, Madura, Sidoarjo – nedideli miestukai įsikūrę šalia Surabaya. Kiekviename iš jų gali rasti ką pamatyti, jei važiuoji pro šalį (miegantį Budą, šventyklas, griuvėsius, tiltą, panoramas ir pan.) Tačiau specialiai jų į kelioninį planą netraukčiau.
• Trawas – kalnų miestelis. Atgaiva sielai, vėsus oras, laisvė kvėpuoti, graži gamta, aplink kalnai.
• Jember – miestas įsikūręs 5 val. nuo Surabaya. Nieko ypatingo. Visi giria šalia esantį “Papuma” paplūdimį, tačiau atvirai kalbant – mačiau ir gražesnių, ir švaresnių…
• Surabaya – ramia širdimi gali praleisti didžiuosius miestus (Surabaya ir Jakarta), nebent esi dulkių, nesibaigiančių kamščių, milžiniškų prekybcentrių ir kosmopolitinių miestų mėgėjas. Jei visgi turi porą dienų Surabaya – aplankyk mangrovių mišką esantį ~1 val nuo centro, Sampourna cigarečių muziejų su vis dar dirbančia liaudimi (gyvenime nemačiau, kad kas nors taip greitai suktų cigaretes), “Car free day” renginį kiekvieną sekmadienio rytą.

Nusa Tenggara

• Lombok sala – kupina paplūdimių, kalnų, gamtos. Vienas gražiausių paplūdimių Kuta, kur labai gera proga išbandyti plaukti su banglente. Jei mėgsti trekkinti – nepraleisk progos įkopti į Rinjani kalną, tačiau primygtinai siūlau praleisti Senggigi miestą – turistinis ir nuobodus.
• Gili Trawangan, Gili Air ir Gili Meno salos – rekomenduoju važiuoti gegužę/birželį (arba rugsėjį/spalį), kada pasibaigęs lietingasis sezonas, bet dar nepilnai prasidėjęs turistinis. Jokių mašinų, motociklų, jokių dulkių. Tu, dangaus žydrynė, vandens gelmės ir gabalėlis rojaus! Gali pasirinkti pagal norimą ramybės kiekį atitinkamą salą.
• Komodo sala – saugoma Unesco ir paskelbta pasaulio stebuklu. Visoje žemėje Komodo drakonai gyvena tik Komodo, Rinca ir Flores salose. Komodo vis labiau lankoma turistų, tad galimybė išvysti drakonus mažėja. Jei turi pasirinkti vieną iš salų – rekomenduoju Rinca, jei turi galimybę ir laiko – aplankyk abi. 
• Rinca sala – Komodo drakonų buveinė.
• Flores sala – skiriasi nuo likusios Indonezijos. Turistų vidury salos beveik nėra, tačiau tikrai sutiksi backpackerių. Vietiniai dar “nesugadinti” turizmo pertekliaus, tad jei nori pajusti tikrąjį Indonezijos atspalvį – labai labai rekomenduoju. Aplankyta: Kelimutu krateris su 3 skirtingos spalvos ežerais, Moni – kalnų miestelis, Bajawa, Bena kaimas, Labuanbajo.
• Bali. Turi pamatyti pats ir susidaryti savo nuomonę. Man Balis – seniai praradęs savo žavesį ir kuo toliau, tuo sunkiau atrasti tikrų “Bali spirit” vietų net salos viduryje. Pavyko aptikti tik porą...

O dėl šių vietų dar pasižadėjau sau sugrįžti į Indoneziją:

• Karimunjawa – salynas esantis virš vidurio Jawos. Šiais metais pastatė ten pirmąjį bankomatą! Turistinė, tačiau nėra jokių mašinų, tik balto smėlio paplūdymiai, palmės, vandens žydrynė. Nebloga vieta nardymui.
• Raja ampat – pagooglinkit. Viena gražiausių ir brangiausių vietų Indonezijoje. Tobula!
• Bunaken rezervatas – nardymo rojus.
• Sumbawa – sala esanti tarp Lombok ir Flores. Teko tik pravažiuoti pro visa salą, tad galiu patvirtinti, kad keliai geri. Kol kas tik tiek.
• Sulawesi – sako yra gražesnė už Kalimantan. Vien čia pageidautina skirti bent mėnesį.
• Sumatra – mižiniška sala šalia Jawa. Be proto daug gražių gamtos kampelių, bet keliauti čia kitaip nei rytų ID. Kuo labiau į vakarus, tuo labiau musulmoniška. Keliaujančios vienos merginos yra retenybė ir primygtinai patartina, kai kuriuose miestuose apsivynioti galvas skaromis (ar tiesiog prisidengti šaliu), dėvėti drabužius ilgomis rankovėmis.
• Kalimantan (Borneo) – garsėja orangutanų rezervatu (pamenate žymiąją lietuvę orangutanų tyrinėtoją Birutę Galdikas ir jos istorijas?), taip pat, vietiniai apsakoja, kad Kalimantan saloje visi vabzdžiai yra bent 5 kartus didesni nei įprastai.
• Papua New Guinea – visi manome, kad tai aborigenų šalis, taip? Tačiau taip pat, tai vienas brangiausių kampelių ID. Turi kalną, kuriame randamas auksas dar ir šiandien. Šį gegužį atidarė naują oro uostą, tad turistų gerokai padaugės. Noriu grįžti per artimiausius 2 metus, kol dar turizmas „nesugadino“ salos. Tobula vieta nardymui.
• Timur Leste – Indonezijos sala gavusi nepriklausomybę prieš 10 metų. Dar neatrasta turistų, labai brangi (valiuta $), bet kol kas dar visiškai nesugadinta.

Dar tiek daug liko pamatyti ir nuveikti. Kaip pasirinkti prioritetus, m?..

Gyvenimas – tai arbata, o darbas, pinigai, padėtis, visuomenė – tai puodeliai. Visa tai tik įrankiai skirti pasemti Gyvenimą. Gyvenimui nėra svarbus puodelis, jo kokybė išlieka ta pati. Svarbu ką pasemi ir kaip mėgaujiesi gėrimu, ar ne? [Ačiū, Agne, už tinkamus žodžius laiku ir vietoje =]

Kalba

Nuo senų senovės žinome, kad kalbos – tai raktas į pasaulį.

Oficiali kalba Indonezijoje yra bahasa Indonesia. Priklauso Malajų kalbų grupei kartu su Malaiziečių. Įtakos žodymui turėjo olandų kolonizavimas, tad joje rasi ir olandiškų, ir angliškų, ir indonezietiškų žodžių.

Nors bahasa Indonesia ir nėra sudėtinga išmokti (neturi jokių būtųjų ar būsimųjų laikų), tačiau yra vienas kabliukas. Indonezijoje yra tūkstantis kalbų ir dialektų – kiekvienas miestas ir kaimas turi savitą tarmę ir kalbą, tad vietiniai kalbėdami greitakalbe dažnai miksuoja kelias kalbas. Pagrindinė sala Jawa, turi bahasa Jawa kalbą. O Jawos saloje esantys miestai, turi atskirai savo kalbas (bahasa Surabaya, bahasa Malang ir t.t.) Žodžiu, kalbėsenoje taip pat vyrauja tradicinis, logikos stokojantis, indonezietiškas chaosas.

Vietiniai kalba be proto garsiai. Toks jausmas visada šaukia! Moterys šneka kniaukiančiu balsu, nes jų kalboje nemažai žodžių tariami specifine intonacija (man iš šono skamba, kaip katės „Miau“). Pvz.: Dainuoti – njan njian (skaityti lietuviškai), sotus – knjan (galas „jan“ tariamas kniaukiančia intonacija)

Mokantis bahasa Indonesia sunkiausia yra įsiminti žodžius, kurie absoliučiai nepanašūs į jokią europietišką kalbą bei apšlifuoti tarimą.  Lengvinanti aplinkybė ta, kad nemažai žodžių kartojami 2 kartus (kas žinoma suteikia jiems visiškai kitokią prasmę).

Apa kabar – kaip sekasi?

Baik baik – gerai
Suka – patinka
Kaka laki laki – vyresnysis brolis
Kaos – marškiniai
Kaos kaki– kojinės
Sama – panašiai
Sama sama – nėra už ką
Hati – širdis
Hati hati – atsargiai
Kupu kupu – drugelis
Kupu kupu malam – prostitutė
Aku cinta (tariasi činta) kamu - aš myliu tave
Kamu punya suami? - ar turi vyrą?

Bahasa Indonesia mokiausi savarankiškai, kuo daugiau kalbėdama ir klausydama (dėl ko, žinoma, pakliuvau į krūvą juokingų situacijų, o kartais tai padėdavo pralaužti ledus). Po pusmečio jau galiu gan neblogai susišnekėti su vietiniais, derėtis, užsisakyti maistą, orientuotis keliaujant, palaikyti pokalbį. Lankant kursus ir įdedant daugiau pastangų pusmečio užtenka, kad galėtum kalbėti laisvai. Bet kuriuo atveju, indoneziečiai tavo pastangas vertina. Tai atveria daugelio žmonių širdis, padeda pažinti kultūrą bei sužinoti tai, ko neperskaitysi jokioje knygoje.

Na ir pabaigai, šis tas linksmo apie pasaulio religijas ir jų interpretavimą =)

Ijen festivalis

Šio savaitgalio šūkis – SABAR (indonezietiškai), išvertus reiškia „kantrybė“, kurios Indonezijoje reikia labai daug.

Bet pradėkime nuo pradžių. Paskutinius 5 mėnesius turėjau nusimačiusi vieną „tašką“ Indonezijoje, kurį tiesiog privalau aplankyti. „Kawa Ijen“ ugnikalnio viduryje tyvuliuojantį smaragdinį ežerą, apsuptą sieros debesų. Pusę metų buvo nutraukti leidimai kopti į ugnikalnį, nes jis pernelyg aktyvus (aplinkui tematysi baltą rūką ir po pirmo 100 m. kopimo mirtinai apsinuodysi sieros dūmais).

Nežinau kas mane apsėdo, bet pirmąjį gegužės penktadienį, užmačiau, kad organizuojamas Ijen festivalis Bondowoso miestely. Nutariau, kad tai ženklas, tad pirma aplikavau, o gavus atsakymą, kad esu priimta – pasižiūrėjau kur. Tradiciškai :)

Festivalio tikslas, sukviesti keliautojus esančius Indonezijoje pristatyti savo kultūras ir šalis, tokiu būdu skatinant Bondowoso turizmą. Organizatoriai atrinko 50 dalyvių: Graikija, Pakistanas, Iranas, Čekija, Italija, Lietuva, Estija, Prancūzija, Lenkija, Singapūras, Filipinai, Indonezija, Malaizija.

Iš dalyvio pusės žiūrint – programa itin aktyvi, o laikas nepilnai išnaudotas. Na, visgi organizuojama Indonezijoje, tad per daug nesitikėdami visi atvažiavo su „low expectations“ (žemais lūkesčiais). Vis kažko laukdavome: 2 ryto dėl neaiškių priežasčių reikia sustoti į dvi eiles (vietinių ir užsieniečių) prieš kopiant į Ijen ir tada ... laukti. Į klausimą kodėl – atsakymas „sabar“. Laukti kol atvažiuos vėluojantis autobusas. Laukti kol vairuotojas užkurs sunkvežimį, tada laukti su užkurtu varikliu mėgaujantis dūmais.  Laukti kol atvažiuos „pamesti“ dalyviai. Laukti pasirodymų. Laukti pietų. Sabar.

Programa

1d. Pusryčiai su šeima, kurioje apgyvendina. Programos pristatymas, tradiciniai Bondowoso pasirodymai, šokiai, dainos, kalbos. Vėliau, interviu dalinimas ir milijonas nuotraukų su vietiniais. Popiet žaidimai su vaikais parke, kultūrinis pažindinimasis. Išmokinau vaikus:

Labas, kaip sekasi? [Hi, apa kabar?]

Ačiū, gerai [Baik baik, terima kasih]

Aš myliu Bondowoso [Aku cinta Bondowoso]! 
Deja, negaliu įkelti filmuko. Kai pusė Indonezijos naršo po internetą - ryšys graudžiai lėtas... 

Vėliau apsilankymas Mardhika radijo stotyje. Kiekvienos šalies atstovas savo kalba padaro įrašą, kurį parado metu leis per garsiakalbius. Įdomu buvo paklausyti Pakistano ir Irano atstovų – retai girdimos kalbos.

Vakaro programa – pasibendrauti su šeimomis, kuriose gyvenome. Man pasisekė, apgyvendino pas superinę šeimyną! Tradiciniai musulmonai: vyras veda seminarus apie musulmonų religiją (yra itin žinomas ir gerbiamas Bondowoso miestely), žmona augina vaikus (2 mergaites Sofi ir Kiki, bei berniuką Uki, kurį nenugirdus vardo, pusdienį vadinau „Cookie“ – visiems tai pasirodė be galo juokinga..) Namai – rūmai, kuriuose kartu gyvena 8 tarnaitės ir 5 tarnai. Yra atskiras namas moterims ir kitapus gatvės namas vyrams, kas rytą gyvenimas prasideda 4 am su malda, moterys dėvi skaras (džilbab) ir atitinkamus drabužius. Smagu buvo iš arti pamatyti mažo musulmoniško miestelio gyvenimą.

Su Dania (šeimos moterimi) ir jos be proto drovia dukra Sofi.

Fotografavau iš milžiniškos terasos, kurioje pusryčiaudavome. Priekyje 2 aukštų moterų namas. Mano ir Yuvine (dalyvės iš Jakartos) kambarys buvo 2a. kur matosi balkonėlis.

Po vakarienės važiavome susipažinti su šeimos draugais – miesto vice mere ir jos šeima. Pokalbiai bahasa Indonesia, gausus desertas ir dar truputis nuotraukų.

2 d. Pusryčiaujame su šeima 6 ryto, festivalio atidarymas po valandos. Šeimyna pasitinka su tradiciniais Bondowoso pusryčiais – sėdime ant kilimo, valgome „nasi pečel“ su rankomis, o padėjėjos viena po kitos vis neša patiekalus: žuvį, organiškai paruoštą vištą, daržoves (karštas ir šaltas), užkandžius, anties kiaušinius, „sambal“ padažą, traškučius „krupuk“, vaisius, kavą ir mano mėgstmiausią „tempe goreng“ (gerai paskrudinta tempė – gaminys iš sojos pupelių ir specialaus pelėsio).

Tempė nuotraukoje randasi po kiaušiniais

(nesijuok, nežinau kaip kitaip nupasakoti jos buvimo vietą)

Festivalis prasideda nuo paradinės eisenos. Kiekviena šalis pristato savo tautinius kostiumus. Žinoma, važiuojant 7 mėn. į Indoneziją tikrai nepasiėmiau jokių tautinių rūbų, bet visada gelbsti šiek tiek kūrybiškumo, keli markeriai, balti marškinėliai ir kojinės su LT trispalve :)

Paradinė eisena miesto gatvėmis, šokiai, nuotraukos, žmonės... Stebina gerokai perdėtas vietinių dėmesys užsieniečiams. Kartais jautėmės kaip būdami Dievais jiems. Kažkas nesuvokiamo... Pasibaigus eisenai festivalio aikštėjo vyko šalių atstovų pasirodymai.

Balio pasirodymas (Liūtas - Hindi simbolis Singa Barong). Kostiumo viduje 2 žmonės

Mokyklos vaikučiai. Pamenate mūsų rudas klostuotas uniformas su nertom baltom apykaklėm ir juodus žiurstus?..

Uždarius festivalį visi buvome sumesti į 2 karinius sunkvežimus ir traukėm į Luwak kavos fabriką netoli Ijen kalno. Jei atvirai – tai ką pamačiau pašiurpino. Atvažiavom saulei leidžiantis. Ėjom į aptverą nedidelį plotą su Luwak gyvūnėlių narvais. Tai gerokai skyrėsi nuo tų laimingų gyvūnėlių, kuriuos radau Balyje, ryžių terasų vaizdų, šiaudinėse pašiūrėse gruzdinamų pupelių ir svaigaus jų kvapo. Ne. Nuotaikos, kaip koncentracijos stovykloje, pastatyti 20 narvų turistams (kiti paslėpti), gyvūnėliai švelniai tariant kvanktelėję: laksto po narvus, gaudo savo uodegas, žiūri į tave tom mažom raudonom apvaliom akytėm, kurios supanašėjo su raudonom arabikos kavos pupelėm... Teritorija aptverta betonine siena ir spygliuota tvora. Fabrike viskas gaminama masiniu būdu, vietiniai su botais braido po kavos pupeles, kurios suverčiamos iš milžiniškų sunkvežimių. Stebuklinga Luwak kava tą pačią akimirką prarado žavesį...

Su Margot nutarėm, kad laikas pailsėti nuo viso dėmesio ir „grupinės veiklos“, tad patraukėm į miestelį ieškoti vietinio warung. Šiek tiek pašnekinus žmones išdavė kur galime rasti vietinį „tašką“, tad netrukus mėgavomės skania tempe ir Bintang. Maksimalus alaus skaičius krautuvėlėje – 4, tad nupirkusios visus padarėme moteriškei metų apyvartą.

Vėliau sekė vakaras prie laužo ir smagi naujiena – gauti leidimai kopti į Ijen! Juos suteikia valdžia, kuri itin nenorėjo praleisti užsieniečių. Na, ne kokia reklama turizmui laikraščio antraštėse „30 keliautojų buvo išrūkyti kalne“... Apsivyniojome dvigubomis skaromis, pasiruošėme morališkai ir 2 ryto pradėjome kopti. Po Rinjani kalno ši trasa nebuvo sudėtinga, bet dėl nemiegotos nakties ir šlykštaus sieros smogo lipti nebuvo lengva. Užtat kaip verta!!! Džiūgauju, nes beveik neįmanomas tikslas pasiektas.

Karštis turi kelis atspalvius ar ne? Kuo karščiau, tuo liepsnos spalva labiau kinta. Čia iš kalno smilkstanti deganti siera – mėlyna liepsna. Ją gali pamatyti tik naktį.

Beprotiškame šaltyje kalendami dantimis sulaukiam saulėtekio, kuris nušviečia smaragdinį ežerą skendintį dūmuose. Neperteiksiu nuotraukose to, ką mačiau, bet užgniaužė kvapą.

3 d. Rytinė koma. Po Ijen traukiame į Bosamba miestuką (lyg dar būtume mažai išvargę) rafting’ui! Nieko tokio, mes gi viską galim. Dar pora valandų kratymosi sunkvežimyje, geriau nemiegoti, nes vis stuktelsi galvą į kokį metalinį strypą ar geriausiu atveju į draugo alkūnę, ir mes jau Bosamba. Ne itin laimingi veidai išsiridena iš mašiniuko... Sabar! Iš beprotiško šalčio vėl patenkame į sauną, gauname po irklą į dantis ir pirmyn į valtis.

Šokoladinė upė nėra srauni, bet širdimi jaučiu, kad nebus liūdna. Neklystu. Vienintelėje sraunioje vietoje, mūsų ekipažas sugebėjo „užkliūti“ už vienintelio stūksančio akmens – plaustas pakibo 90 laipsnių kampu, buvom per plauką gatavi apsiversti. Ne ne ne, tik ne šioje šololadinėje upėje, kur ką tik praganyta karvių banda, vietiniai naudoja vietoje vonios, skalbia rūbus, meta šiukšles ir dar velniai žino ką. Šiaip ne taip, po 10 varginančių minučių kovos, atstatom plaustą į teisingą poziciją. Toliau prasideda audra, kas taip pat prideda žavesio.

Lietus nenustoja pliaupti, tad greituoju būdu susipakuojam ir grįžtam į Bondowoso, kur mūsų turėjo laukti autobusas namo į Surabaya. Autobuso nėra. Nusiperku „roti bakar“. Sėdim su Margot ir este Kadri musulmoniškoje šventykloje, valgome skrebučius su šokoladu ir sūriu, ir bandom tvardytis. Karts nuo karto prieina organizatoriai ir burbteli „sabar“ (juokaujam, kad išgirsti žodį „sabar“ prilygsta išgirsti „f.u. in your face“...) Iš „low expectations“ liko „NO expectations“. Atvažiuoja mikriukas. 24 laimingi žmonės skuba užsiimti vietų, tad bėgam ir mes. Sumišę veidai iš tolo praneša, kad kažkas ne taip. Vietų 17. Po ilgų diskusijų, sugrūda mus visus kaip į cirko mašinytę. Penkios “laimės” valandos itin kompaktiškai susipakavus ir pasiekiu namus. Liko net 4 valandos miego iki žadintuvo...

Reziumė. Pirmadienį darbe pasitiko gili koma, bet vienareikšmiškai buvo verta. SABAR!

[Intarpas] Supratau iš kur tas vietinių noras turėti krūvą nuotraukų su bule (čia taip vadinami užsieniečiai). Atsigręžkime į istoriją. Indonezija ilgą laiką buvo Olandijos kolonija, ko įtaką matome dabar: architektūroje, kalboje bei kultūroje. Olandai visada laikė indoneziečius “žemesne klase” ir laukiniais aukštindami savo kultūrą, šviesi oda – reiškė šviesų protą ir turtus. Principas nepasikeitė ir šiom dienom. Šviesi oda simbolizuoja turtus, geresnį gyvenimą, protą, galimybes. Visos reklamos Indonezijoje, televizija, įmonės kaip pamišę propaguoja Vakarų kultūrą, kaip geresnę ir “aukštesnio lygio”. Tad indoneziečiai nebemato kokį grožį ir gėrį turi panosėje, o bet kokia kaina siekia susitapatinti su Vakarais, įskaitant turėti “draugų” iš Europos/Amerikos ir taip parodyti savo prestižą. Rezultate: per renginius su savo Blakcberry ar “Blueberry” padaryti kuo daugiau nuotraukų su bule.

Indonezija save vadina besivystančia šalimi. Pripažinsiu – galimybių čia apstu. Tik liūdna matyti, kad tautos mąstymas taip greitai nepasikeis ir tai užtvers jiems labai daug kelių. Išvada: net ir patys juokingiausi kitos kultūros aspektai visgi turi gilią prasmę ir paaiškinimą kodėl yra vienaip, o ne kitaip.

Daugiau nuotraukų čia: Ijen festivalio akimirkos

Pasikultūrinkime

Surabaya nepasižymi kultūrinių renginių gausa. Viena iš organizacijų užsiimančių tokia veikla – Prancūzijos institutas (French Institute). Jų tikslas – supažindinti Indoneziją su prancūzijos kultūra, skaitinti rinktis studijas ten. Kadangi Indonezijoje visi pamišę dėl „vakarietiško prestižo“, raktinis žodis patraukti vietinių dėmesį – Paryžius.

Renginiai įvairaus pobūdžio: madų savaitė, šokių pasirodymai, įvairiausios grupės. Visi atlikėjai atboginami iš Prancūzijos. Pastebėjau įdomų faktą, kad prancūzai yra visur!! Jų čia sutikau bene daugiausiai lyginant su kitų tautybių atstovais.

Grupė, pavadinimu "ELEKTRO KIF" užbūrė publiką. Choreografė Blanca Li įliejo tektonik šokio stilių į teatrinę aplinką ir pateikė tai kitu kampu. Buvo lengva sekti siužetą ir istoriją, kas 2 val. prikaustė publikos dėmesį. Šokėjai jauni ir itin profesionalūs šiuo metu atliekantys turą po Aziją.

Net indonezietės moterys neslėpė emocijų, įskaitant Prancūzijos ambasadorių Surabaya miestui, kuris pasirodymo metu plojo katučių ir vietomis klykė kaip vaikas…

Prie rytinės kavos dalinuosi smagiu antradienio vakaru, prancūziško šokio pasirodymu ir vyrais. Ak, tie prancūzai... :)