2012 m. balandžio 27 d.

Atostogos!!!

Pagaliau patvirtino mano 2 savaičių atostogas. Woo-hoo! Šįkart šokinėsiu per salas.
Kuprinė ant pečių, 17 dienų laisvės, tik aš ir mylima Indonezija. Taip, pirmą kartą keliausiu viena ilgesniam periodui. Tai bus mažytis apšilimas prieš didžiąją liepos kelionę.
Prisipažinsiu planuoti šią kelionę buvo pakankamai sudėtinga (norint keliauti backpacker stiliumi su kuo mažesniu biudžetu). Informacijos nėra daug, pagrinde susirinkau iš blog‘ų. Internetiniuose puslapiuose skelbiamos kainos užsieniečiams (suprask 5 kartus didesnės), Lonely Planet knygoje info kiek pasenusi. Jau susitaikiau su tuo, kad už savo mėlynas akis ir baltą odą mokėsiu dvigubai, bet nenoriu mokėti keturgubai. Keltų kainos, grafikai, nakvynės ir mokestis gidams gali keistis kardinaliai esant vietoje, derantis, tad man tai bus testas „Ką išmokai per 4 mėn. Indonezijoje?“.
Žemiau preliminarus maršrutas, grįžus aprašysiu realią situaciją keliautojams su kainomis, nuorodomis ir patarimais. Pažiūrėsim kiek skirsis.
Maršrutas: Surabaya -> Lombok -> Komodo -> Flores -> Gili Trawangan -> Gili Air -> Gili Meno -> Lombok -> Surabaya.

Diena
Vieta
Veiksmas
5
Lombok
Skrydis Surabaya -> Lombok [Mataram]
Pamatyti:
Air Terjun Sindang Glla krioklys
Dusun Senaru kaimas
Sembalun slėnis
6
Lombok
Gunung Pengsong miestas (Balio šventykla, ryžių laukai)
Sesaot tradicinis turgus
Banyumulek kaimas (garsėja keramika)
Tradiciniai šokiai ir maistas
Kuta paplūdimys
Tanjung Aan paplūdimys (jei liks laiko)
7
Lombok
Kopiam į Rinjani kalną (3726 m.). Stovyklaujame per naktį.
8
Lombok
Pasitinku saulėtekį Rinjani viršūnėje žvelgiant į krateryje tyvuliuojantį smaragdinį ežerą
9
Komodo
Keltu keliuosi Lombok [Bangsal] -> Komodo sala
Nakvynė Komodo.
10
Komodo
Komodo nacionalinis parkas (pernai paskelbtas 7-tuoju pasaulio stebuklu), Komodo drakonų paieška.
11
Flores
Keltu keliuosi Komodo -> Flores [Labuanbajo]
Autobusu: Labuanbajo -> Ende (miestų pavadinimai)
Pasiekiu kaimą Moni. Nakvynė.
12
Flores
Saulėtekis ant Kelimutu kalno (netoli Moni), žvilgsnis į kraterio viduje esančius 3 ežerus: juodą, turkio spalvos ir žydrą.
Autobusas: Ende -> Bajawa
Bajawa: Beno ir Wogo tradiciniai kaimai. Nakvynė
13
Flores
Autobusas: Bajawa -> Ruteng
Tradicinis turgus
14
Flores
Ruteng -> Labuanbajo
15
Gili Trawangan
Keltu keliuosi Flores [Labuanbajo] -> Gili Trawangan
Visiškas poilsis.
16
Gili Trawangan
Tyrinėju salą. Saulėlydžiai su kokteiliu rankoje, gera knyga, vakarinis bryzas, smėlis po kojomis
17
Gili Air
Tyrinėju salą ir povandeninį pasaulį (“snorklinant”)
18
Gili Meno
Paukščių rezervatas
“Vėžlių rojus” šiaurinė salos dalis
19
Gili Trawangan
Poilsis
20
Lombok
Keltas Gili Trawangan -> Lombok [Bangsal]
Paskutinė vakarienė Lombok
21
Lombok
Skrydis namo Lombok [Mataram] -> Surabaya

2012 m. balandžio 26 d.

Pacet: rafting

Pusryčiai Trawas, rytiniai žaidimai prie baseino, rungtys įmonės darbuotojams, o man “chill out” su kava ir kokteiliu mėgaujantis saule.
Gamta vis dar stebina. Ar gali patikėti rastu gigantišku drugeliu? Jis mielai tupėjo ant pagaliuko ir pozavo lėtai mosuodamas savo pūkuotais sparnais.
Nizar, aš ir Agata
Popiet traukiam į Pacet miestą (tariasi Pačet). Programoje – “rafting” (plaukimas plaustu sraunia akmenuota upe). Neklauskite apie instruktažą, toks neegzistuoja. Organizatorius kažką burbteli indonezietiškai ir viskas tuo užsibaigia. 99% žmonių sušunka „Alhamdulila“ (kažkas panašaus į „ačiū Dievui“ musulmoniškai) ir užtraukia po paskutinę cigaretę. Na, dėl viso pikto persižegnoju, įvertinu savo jėgas ir, manau, kad viskas bus gerai.
Susodina į džipus kaip ožius (nė kiek neperdedu), spaudžia gazo pedalą iki galo ir siaurais akmenuotais keliukais lekiam link “taško”. Laikomės įsikibę turėklų, nes ties posūkiais, tiesiogine to žodžio prasme, bevek krentam lauk. Toliau pėstute leidžiamės kalnų takeliu žemyn. Jau girdisi pirmieji klyksmai iš tik pradėjusių plaukti plaustų. Vėl adrenalinas kyla, dar vieni kitus sėkmingai pagąsdinam.
Plaukimas truko 3 val. su viena trumpa arbatos stotele. Vienareikšmiškai rekomenduoju!! Paprastai, toks pasiplaukiojimas kainuoja 200.000 rpi (~23$). Vietiniai sako, jog geriausias rafting’as Indonezijoje Probolingo mieste. Bet mums ir čia buvo neliūdna.
Kadangi neturėjom jokių apmokymų, viską išmokom pakeliui:
·       Jei mūsų kapitonas rėkia “Boom”, sėdamės and plausto dugno ir dardam užpakaliais per akmenis stačia galva žemyn kriokliukais.   
·       Kai užstringam už kokio akmens, visi kartu stojamės ir bandom išjudinti plaustą, stengiantis neužvožti komandos draugui.
·       Instrukcijos yra reikalingos tam, kad išmoktumei dirbti kaip komanda, klausytis ir neapsiverstumei. Vertėmės. Prisiekiu, visas gyvenimas pro akis prabėgo, kuomet pagavus srovei rideniesi per akmenis ir negali sustoti… Tai va iš kur Keistuolių daina “Žemyn upe”! Rezultate: krūva mėlynių, širdis gerą valandą šokanti salsą, kažkur nusiplukdę batai ir didelė adrenalino dozė.
Grįžtam namo išsunkti nuovargio, šypsenoti ir su mintimi “įveikiau dar vieną pašėlusį savaitgalį Indonezijoje!"

2012 m. balandžio 25 d.

Trawas: basom per žarijas

Pagrindinė taisyklė Indonezijoje – arba pasirašai nuotykiams, arba ne. Detalės (su kuo, kada, kokiu būdu važiuojam, ką veiksim, kada grįšim ir ką pasiimti) niekada neaiškios, tad klausti net neverta. Tiesiog atsiduri situacijoje ir žiūri kaip elgtis (o į kuprinę visada įsimeti dantų šepetuką, porą marškinėlių ir pakrovėją fotoaparatui). Žodžiai: planas, grafikas yra nevartojami, o laikrodį gali išmesti už borto, visvien jokios naudos.
Šįkart neplanuotai atsidūrėme Trawas kalnų miestely.  Pažįstamas indonezietis Pandi (pravarde Upe) dirba mokytoju ir su draugais turi įkūręs firmelę, organizuojančią „teambuilding“ mokymus įmonėms. Jų veikla itin priminė KTU SA stovyklas ir seminarus =) Vienintelis skirtumas, kad už tai čia mokami itin dideli pinigai. Pakvietus savaitgalį prisijungti kartu – net nedvejodama sutikau.
Su pilnu autobusu indoneziečių (mokymai buvo organizuojami finansų įmonei) porą valandų atsilikdami nuo grafiko pajudėjom į Trawas. Pirmas vaizdas šokiravo: tvarkingas, švarus nuosavų namų paviljonas, pavadinimu “Blessing Hills”, įsikūręs nedideliame kalnų miestelyje. Gaivus, ŠALTAS (maždaug +25 man jau yra ledynmetis) oras, vėjas, aplink vien gamta ir ryžių laukai.
Rytinis kavos puodelis. Na kaipgi aš be jo...
Dienos programa tradicinė - „teambuilding“ žaidimai, paskaitos, o vakare „barbeque“ vakarėlis prie baseino. Kol įmonės darbuotojai „lipdėsi“, kartu su Agata ir Nizar mėgavomės kava, saulėlydžiu ir poilsiu. Prisijungėm vakare, žaidžiant dažasvydį. Rezultatas: nukautuota priešininkų komanda ir kelios mėlynės ant šono.
Toliau vakaro programoje ėjimas basomis per žarijas. Bandė jie įtikinti, kad užtenka save užhipnotizuoti ir labai tikėti, tada nenusvilsi. Aš nebūčiau aš, juk turiu išmėginti pati kaip tai veikia! Ėjau 2 kartus. Iš tiesų, viskas paremta technika. Turi neskubėti ir kiekvieną pėdą tvirtai prispausti prie žarijų. Karščio ar skausmo nejauti, tik lengvą šilumą. Jei pėdos pilnai neprispausi ar bandysi bėgti, kaip reikiant nusvilsi.  
Po pasivaikščiojimo per žarijas vakaras tęsėsi prie baseino. Pasamdyta grupė, maistas, alus ir „drinking games“ vėl priminė atstovybę. Šiek tiek nuvylė pats darbuotojų požiūris. Pinigais „taškėsi“ į kairę ir dešinę. Na, Indonezijoje tokia kultūra, svarbiausia parodyti, kad turi DAUG pinigų. Už kiekvieną užduotį laimėtojas gaudavo apie 50$ (palyginimui, tai pusė minimumo atlyginimo). Šiek tiek paskaičiavom, per vakarą jie išdalino ne mažiau 30 mln. rpi ~3.500$.
Aptikom naktinę cikadą. Vėliau ją netyčia suvalgė driežas.

Velykinis Sekmadienis

Atsikeliu nuo filmo „Vicky.Cristina.Barcelona“ garsų. Dar vienas rytinis kavos puodelis padeda atsimerkti.
Šiandienos programa: Velykinės mišios katalikiškoje bažnyčioje, sekmadieninis turgus, karnavalas „Tarpkultūrinis tautų katilas“ ir kelionė namo.
Krikščionių katalikų čia tėra 3%. Atrodytų nedaug, bet pavertus tai skaičiais 7.000.000.

Mišios bažnyčioje nustebino. Itin triukšmingos, žmonės šneka garsiai, vaikai klykia, netoli kryžiaus pastatytas didelis projektorius – jokios rimties ar susikaupimo nė ženklo. Prie bažnyčios įėjimo didžiulė palapinė, pristatyta daug kėdžių netilpusiems į vidų. Po apeigų šurmulys padidėjo, visi išsitraukė fotoaparatus ir puolė fotografuotis. Vaizdelis nekoks, kai išsipuošusios mergaitės, papūstom lūpom ir atitinkama poza fotografuojasi prie kryžiaus n-tąjį kartą, strykčioja ir šūkčioja išėjus geram kadrui.
Šventimo tradicijos taip pat šiek tiek skiriasi. Čia nėra mados dažyti margučius (tai tik atrakcija mažiems vaikučiams pačioje bažnyčioje prieš mišias), taip pat po mišių žmonės grįžta namo ir kimba į kasdienius darbus. Jokių pietų su šeima, o pirmadienį į darbą.

Sekmadieninis Malang turgus. Pilnas žmonių, kvapų, keliautojų, veiksmo ir žinoma šimtų motociklų! Kainos džiugina, tvyranti nuotaika – taip pat.
„Tarpkultūrinio tautų katilo“ nepavyko įamžinti, dėl sugedusio fotoaparato. O gaila – tradiciniai indonezietiški šokiai, kaukės, milijonas žmonių, tradicinis maistas, dainos, senovinių peilių paroda, karnavalo eisena, tapymas, meno kūriniai ir dar daug visko.

Couchsurfing in Malang

Velykos. Įdomi patirtis švęsti krikščionišką šventę musulmoniškoje šalyje. Nutariau atgauti sielą Malang ir išbandyti Couchsurfing Indonezijoje. Susikraunu kuprinę, ausinukas į ausis, fotoaparatas rankose, ir einu atrasti penktadienio. Į Malang miestą važiuoju traukiniu (kaina 0,50$, kelionė 3 val.)
Pasakysiu triuką kaip Indonezijoje važiuoti traukiniu patogiau: paskutiniame vagone visada būna “restoranas” (jei atvirai, tiesiog dar vienas vagonas identiškas kitiems). Čia nėra vietų, tad gali sėstis bet kur, užsisakyti kavos už 0,3$ ir ramiai riedėti. Paskutiniame vagone visada vėsiau, nes galinės durys ir langai praviri, tad nekepsit  saunoj ir galėsite pasirinkti patogesnę vietą.
Dievinu keliones traukiniu, jos niekada neprailgsta. Knyga ir kava rankoje, sutikti žmonės su savo istorijomis, sėdėdama tarpdury mėgavausi švilpiančiu vėju ir pyškinau kadrus vieną po kito. Skriejantys vaizdai kelia šypseną: ryžių terasos, vaikai žaidžiantys pakelėse, sukabinti skalbiniai, gyvenimas „ant bėgių“ ir vakarėjantis dangus.


Tik pravažiavus traukiniui, gyvenimas "ant bėgių" vėl įgauna pagreitį...

Malang. Mano stotelė. Kadangi jau galiu pabendrauti indonezietiškai, traukinio personalas staiga pajaučia didelį poreikį pakalbinti. Netrukus aplink susirenka bent 10 vyrų (traukiniuose dirba TIK vyrai). Dar 5 laukia savo eilės už kadro. Na, kadangi jie nori nusifotografuoti su manimi, tai aš nepasimetus taip pat traukiu kamerą...


Pasitinka mano host‘ai David ir jo sužadėtinė Adiyah. Lenkas įsimylėjęs Indoneziją ir moterį, dirbantis anglų k. mokytoju ir kuriantis savo gyvenimą čia.
[Intarpas] Pasilikti gyventi Indonezijoje gali tik dėl 2  priežasčių: meilės arba verslo.

Nuo pirmų minučių radom bendrą kalbą. Beje, pirmą kartą išbandžiau važiuoti motociklu....trise! Kadangi David labai mėgsta greitį, keliskart vos nenusivožiau atbulomis nuo motociklo, beliko tik tvirčiau įsikibti į Adiyah. Nesistebėkite, tai Indonezija ir visiškai normalus reiškinys. Maksimalus skaičius žmonių kokį mačiau ant motociklo 5.
Susitikom su David draugais, stažuotojais atvykusiais pagal programą: www.internship-indonesia.com Tarptautinė kompanija: amerika, estas (!), pora lenkų, prancūzas, indoneziečiai, čilė, kinija ir lietuva. Aušrą pasitinkame 5 ryto pas kažkokį rastamaną grojant gitaromis, traukiant senus gerus Bob Marley gabalus, vaišinantis indonezietišku maistu ir ragaujant Arak Bali (kažkas panašaus į likerį, gaminamas tik Balyje, saldokas, ne per stiprus).
Atsikeliu su muzika. David leido mėgautis rytu su Bocceli ir kavos puodeliu. Tobula. Važiuojam į Buddha šventyklą (vėlgi, 3 ant motociklo – žinokit savotiškas ekstrymas).
Žaviuosi budizmu ir kuo toliau domiuosi, tuo man labiau patinka. Tai religija, kurioje nėra taisyklių (kaip kad krikščionių “10 Dievo įsakymų“ ar musulmonų gyvenkime pagal “Koraną”). Vadovaujiesi paprastomis gyvenimo tiesomis, kaip kad “viskas gyvenime grįžta dvigubai” (aš tai vadinu karma), o pagrindinis principas – atrasti gyvenimo balansą pasitelkiant meditaciją.
Budistų gyvenamoji vieta-šventykla-muziejus. Sodo šonuose stovi mažyčiai mediniai namukai, kuriuose jie gyvena ir medituoja.
Prisipažinsiu, Indonezijoje fauna itin spalvinga ir jos nepalyginamai daug. Nori nenori, teko perlipti savo lengvos formos fobiją įvairaus plauko vabzdžiams. Nemeluosiu, kartais pasijausdavau kaip x-faktoriaus laidoje... 
Vakaro programoje – apleistas namas, kuriame vaidenasi. Kadangi Surabaya šis planas nepavyko, bandom atrasti dvasių pasaulį Malang.
Vidurnaktį važiuojam į jau 50 metų apleistą namą, kuriame kadaise gyveno dvi šeimos, įkūrusios ten restoranėlį. Pradėjus sektis verslui, susipyko dėl pinigų ir vieni kitus išžudė. Neaišku kam namas priklauso dabar, bet stovi gan prabangių namų rajone. Vienišas ir apleistas. Važiuojam keturiese, aš ir 3 indoneziečiai. Du tesugebėjo išlipti iš mašinos – toliau nė žingsnio. Ką gi, liekam dviese su Dean, principo reikalas eiti vidun, tad smalsumo vedini, didelėmis akimis, judame pirmyn. Prisipažinsiu, jausmas „įdomus“, nelabai jauku.. Viduje viskas apleista, apgriuvę, stebina keista namo statyba – daug kambarėlių be langų, neaišku kokiam tikslui statytų. Aišku, vaizduotė norom nenorom piešia kraupiausius vaizdus. Dėmės ant grindų, raudoni taškai ant sienų, girgždantys mediniai laiptai vedini į antrą aukštą. Lipam. Namas senas, skleidžia savo garsus, kažkur krebžda pelėnas, po kojom sutraška nedideli griaučiai (spėju kokio mėškėno ar katės), mėnulis meta savo šešėlį, naršom kambarį po kambario. Virtuvė kraupiausia, joje vėsiau nei kitur. Brrr...
Namą po truputį pasiglemžia gamta, metrą po metro apsivynioja lijanos
Nemoku apsakyti jausmo išėjus. Širdis vis dar šoka salsa, bet savotiškai didžiuojuos, kad tai padarėm. Dvasios ir ritualai yra indonezietiškos kultūros dalis, tad norisi nors kažkiek tai patirti.
Kitą dieną sugrįžom padaryti keleto nuotraukų. Nors ir dieną viskas atrodo kur kas paprasčiau, bet namo aura išlieka įtartina, tad ilgai neužsibūname.
Kas paliko griaučius?
Spėju svetainė? Keista, vaikščiojau ir įsivaizdavau kaip dekoruočiau šį namą.. Tuo pačiu ir baugina, ir žavi.
Vaizdas į kaimynų namą

2012 m. balandžio 18 d.

Naktiniai žygiai po Surabaya

Pirminis tikslas buvo aplankyti apleistą namą, kuriame vaidenasi. Sulaukiam nakties, keliaujam, pakeliui pasakoju visiems baisias istorijas, adrenalinas kyla žaibiškai. Atvažiavus teko didžiai nusivilti, matome krūvą jaunimo (kai kurie ne itin blaivūs), tad visa mistika dingsta iškart.
Ar tu irgi matai tokį mėnulį?
Nerimstam. Negi grįši namo po tokio nusivylimo? Pakeliui pravažiuojame olandų kapines. Iš pradžių nesupratau, kodėl dauguma kapų yra kvadratiniai stačiakampiai aptverti aukštomis spygliuotomis tvoromis. Vėliau paaiškėja. Neaptverti betoniniai kapai kai kuriems vietiniams atstoja stalą ir jie sėkmingai mėgaujasi pikniku (lošia kortomis, geria arbatą, šalia maistas), kiti – patogiai įsitaisę miega ant jų, o galutinai šokiravo šalimais stovinčios prostitutės-transvestitai, (vadinami „she male“) ir būrys vyrų užsakantys paslaugas. Gandas, kad tai yra daroma tiesiog ant tų pačių betoninių kapų  pasitvirtino. Paneik, kad pasaulis nėra trenktas?..

Grįžtant, stabtelėjau prie musulmonų mečetės esančios šalia mano namų. Pilnatis, šviesos suteikė jai daugiau mistikos. Pasišventę musulmonai čia ateina 5 kartus per dieną melstis.
Iki skausmo pažįstamas kelias namo (:
O šį padarėlį sutikau prie durų. Dydžio sulig smilium. Nutariau padaryti jam fotosesiją ir atradau, kad tarakonai yra principe kuklūs ir pradėjus juos fotografuoti pabėga.

2012 m. balandžio 17 d.

Street food [anties kojytės]

Taigi, toliau atradinėju „gatvės maistą“ Indonezijoje. Valgiau ne du, ne penkis ir ne 10 kartų. Pašiūrės stovinčios šalikelėse, kur gaminamas maistas, vadinamos Warung ir yra visokiausių rūšių: bakso (mėsos kukulių), nasi goreng (keptų ryžių), ayam/ikan/lele (vištienos/žuvies/šamo), buah (vaisių), soto (mėsos ant pagaliukų), sate (be proto riebios geltonos sriubos) ir dar visa krūva įvairiausių.


Šįkart su Nizar ir Agata ragavom antieną (ind. bebe).  Pameni, žadėjau patvirtinti arba sulaužyti mitus apie Indoneziją? Taigi tvirtinu. Indoneziečiai tikrai valgo viską: jei pavyzdžiui višta, tai ruošiama su akytėm, kojytėm ir visais viduriais (čia tau ne lietuviški išsidirbinėjimai „man vištos krūtinėlės“, „man kulšelės gražesnės“) – ne. Perki gyvą vištą, nugalabiji, išdoroji ir paruoši daug patiekalų. Nemačiau parduodamų vištos krūtinėlių, bet pilna vištų galvų pakuočių, kojų su nagais ar kitų dalių.

Antiena man ne itin patiko – mėsos mažai, pagrinde oda ir viskas skendi riebaluose. Atvirai? Prisiversti paragauti anties kojytes buvo gerokai sunkiau nei kobros sate ar šikšnosparnį... Ir vienareikšmiškai tai vienas neskaniausių dalykų kokį tik esu valgius! 
Žemiau pateikiu puikią iliustraciją kaip indoneziečiai nedaro problemų iš nieko ir žvelgia kūrybiškai į elektros laidus, rozetes ir jų saugumą.