Kultūrinis popsas

Šiandien pabėgau nuo visų. Prisėdau Starbucks ir užsisakiau mėgstamos vanilinės latte. Taip gera, tais retais atvejais, pabūti vienai tarp gausybės žmonių. Ausinukas groja džiazą, žiūriu į žmones ir negaliu atsistebėti indonezietišku popsu: jei jau mašina – tai kuo didesnis džipas, jei jau moteris – tai su tona makiažo, aukštakulniais ir puošniais rūbais, jei jau prekybos centras, tai skambiu, rėkiančiu pavadinimu „City of tomorrow“, „Future light“.

Esmė yra aiškiai parodyti savo vertę. Žmogaus vertė Indonezijoje matuojama materialinėmis gėrybėmis. Netaikau kategoriškai 100% jų populiacijos, bet 95% vienareikšmiškai TAIP. Taigi, kas apibrėžia Tavo vertę čia?

• Telefonas. Blackberry ir ne kitaip. Kadangi savo Nokia prieš porą dienų nuskandinau universiteto prūde, teko investuoti į naują kuo pigesnę, tad už 20$ įsigyjau senąją Nokia 100 versiją. Vietiniai liko nesusipratę kaip aš čia, užsienietė "aptekusi" pinigais, taip pasielgiau.   
• Mašina. Pageidautina bent trys: Mercedes, Lexus, BMW ar panašių gerai žinomų ženklų. Nustebino gatvėje „sutiktas“ Hammer ir Ferrari, na tik ne Indonezijos keliams ir kamščiams...
• Gyvenamoji vieta. Teisingi rajonai: Pakuwon, Pakuwon Indah ir dar keli turčių rajonai kurių pavadinimų nepamenu, bet gali atpažinti iš milžiniškų vartų ir bent 6 apsauginių prie jų.
• Vardiniai rūbai. Gucci, Dolce, Prada ir pan. Beje, pagal jų suvokimą H&M prilygsta Armani! Jurga, va ir atsipirko mano Briusely investuoti 5 EUR į H&M megztinuką :)
• Apsipirkinėjimo kultūra. Nuvažiuoji į patį brangiausią prekybos centrą su savo didele mašina, pasiimi patį didžiausią vežimą (arba 2), atsiveži tarnų, kurie tą vežimą stumtų (pats juk „nesitepsi“ rankų), prisikrauni į jį kalną produktų, kad net pro kraštus krenta ir išdidžiai vairuoji link kasos. Patikėkit, buvau apšalusi! Mano krepšelis su pieniuku, jogurtu ir sausainiais atrodė juokingai. Jei jau pirkti ledų – tai tris dėžes, jei batono – tai minimum 5 pokus. Tarp kitko, mažiausiai vartotini yra visi pieno produktai, sviestas pakeičiamas margarinu, vaisiai iškeičiami į ledus, sausainius ir traškučius. Manot amerikiečiai vartotojiška visuomenė? Sveiki atvykę į ID.
• Draugas baltaodis. Nesvarbu ar kvailas, ar protingas, nesvarbu ką veikia ir išvis ar tau su juo smagu bendrauti. Baltaodis = prestižas. Panašiai kaip Chanel rankinė – svarbu pasirodyti gatvėje, kad visi pamatytų. Ir kiek įmanoma daugiau įkelti nuotraukų į Facebook.
• Facebook. Kalbant apie virtualų socialinį gyvenimą – draugų kiekis turi viršyti bent 500, kitaip tu esi socialinė atgyvena. Tad jaunimas kviečia draugauti, net jei tavęs nepažįsta, nešneka angliškai.
• Elgesys. Vat ko negaliu pakęsti, tai turtingųjų požiūrio. Dalyvautų Unicef veikloje ar kitose, bet ne. Čia požiūris toks – pinigai gali viską. Nusipirkti taip pat gali viską. Ir jei turi pinigų, gali elgtis nepagarbiai su kitais, eiti iškėlęs nosį ir kupinas arogancijos, peržengti visas įmanomas elgesio normas. Elegancija, vyriškumas, manieros, etiketas – čia tikrai ne pagrindinės vertybės.
• Darbas. Būti Ponu Direktoriumi labai svarbu. Ne esmė, kad tavo kompanija gilioj duobėj tupi, bet kol dar ji egzistuoja ir ant kortelės užrašytas tavo statusas – viskas gerai. Taip pat, kompanijoje svarbu turėti „patikimų darbuotojų“. Apibrėžimas: patikimas darbuotojas – tai žmogus pasiruošęs 24/7 sulįsti tau taip giliai į užpakalį, kad dienos šviesos nebematytų.

Ilgiau pagyvenus supranti, kodėl pirmą kartą sutikus žmogų jis tavęs klausia: koks telefonas, kur gyveni (patikėkit, net parduotuvėje kasininkas nepasibodi paklausti kuriam rajone gyvenu...)

Didieji miestai, kaip kad Surabaya ar Jakarta, pasidalinę į 2 dalis: indoneziečiai ir indonezijos kinai (t.y. kinai imigravę į Indoneziją ir susikūrę čia gerovę vien dėl savo požiūrio „dirbti dirbti dirbti“). Vieni kitų nemėgsta ir labai aiškiai tai parodo. Kinai mano, kad vietiniai indoneziečiai yra tingūs ir apskritai žemesnė rasė. Indoneziečiai mano, kad kinai per daug „pasikėlę“, atvažiavo čia mat ir savo darbu užsidirbo pinigų. Kas per įžūlumas! Socialinį skirtumą gali pastebėti brangiose kavinėse, prabangesniuose prekybos centruose – pagrinde vien kiniečiai.

Tačiau nesvarbu kas bebūtumei, Indonezijoje pirmo numerio vertybė nėra skaityti knygas, rašyti ranka laiškus, pažiūrėti prasmingą filmą ir apskritai mąstyti. Kol kas tai didžiausia „perdėto vartotojiškumo“ sampratą atitinkanti visuomenė, kokią tik esu mačiusi. Palyginimui įdomu būtų nuvažiuoti į štatus, tad gal toliau New York?..

Cha, klausiate kaip man čia pavyksta neprarasti blaivaus proto? Paprasta. Turėjau laimę sutikti žmonių iš tų 5% kategorijos: keliautojų, menininkų, muzikantų...