Kultūrinis popsas

Šiandien pabėgau nuo visų. Prisėdau Starbucks ir užsisakiau mėgstamos vanilinės latte. Taip gera, tais retais atvejais, pabūti vienai tarp gausybės žmonių. Ausinukas groja džiazą, žiūriu į žmones ir negaliu atsistebėti indonezietišku popsu: jei jau mašina – tai kuo didesnis džipas, jei jau moteris – tai su tona makiažo, aukštakulniais ir puošniais rūbais, jei jau prekybos centras, tai skambiu, rėkiančiu pavadinimu „City of tomorrow“, „Future light“.

Esmė yra aiškiai parodyti savo vertę. Žmogaus vertė Indonezijoje matuojama materialinėmis gėrybėmis. Netaikau kategoriškai 100% jų populiacijos, bet 95% vienareikšmiškai TAIP. Taigi, kas apibrėžia Tavo vertę čia?

• Telefonas. Blackberry ir ne kitaip. Kadangi savo Nokia prieš porą dienų nuskandinau universiteto prūde, teko investuoti į naują kuo pigesnę, tad už 20$ įsigyjau senąją Nokia 100 versiją. Vietiniai liko nesusipratę kaip aš čia, užsienietė "aptekusi" pinigais, taip pasielgiau.   
• Mašina. Pageidautina bent trys: Mercedes, Lexus, BMW ar panašių gerai žinomų ženklų. Nustebino gatvėje „sutiktas“ Hammer ir Ferrari, na tik ne Indonezijos keliams ir kamščiams...
• Gyvenamoji vieta. Teisingi rajonai: Pakuwon, Pakuwon Indah ir dar keli turčių rajonai kurių pavadinimų nepamenu, bet gali atpažinti iš milžiniškų vartų ir bent 6 apsauginių prie jų.
• Vardiniai rūbai. Gucci, Dolce, Prada ir pan. Beje, pagal jų suvokimą H&M prilygsta Armani! Jurga, va ir atsipirko mano Briusely investuoti 5 EUR į H&M megztinuką :)
• Apsipirkinėjimo kultūra. Nuvažiuoji į patį brangiausią prekybos centrą su savo didele mašina, pasiimi patį didžiausią vežimą (arba 2), atsiveži tarnų, kurie tą vežimą stumtų (pats juk „nesitepsi“ rankų), prisikrauni į jį kalną produktų, kad net pro kraštus krenta ir išdidžiai vairuoji link kasos. Patikėkit, buvau apšalusi! Mano krepšelis su pieniuku, jogurtu ir sausainiais atrodė juokingai. Jei jau pirkti ledų – tai tris dėžes, jei batono – tai minimum 5 pokus. Tarp kitko, mažiausiai vartotini yra visi pieno produktai, sviestas pakeičiamas margarinu, vaisiai iškeičiami į ledus, sausainius ir traškučius. Manot amerikiečiai vartotojiška visuomenė? Sveiki atvykę į ID.
• Draugas baltaodis. Nesvarbu ar kvailas, ar protingas, nesvarbu ką veikia ir išvis ar tau su juo smagu bendrauti. Baltaodis = prestižas. Panašiai kaip Chanel rankinė – svarbu pasirodyti gatvėje, kad visi pamatytų. Ir kiek įmanoma daugiau įkelti nuotraukų į Facebook.
• Facebook. Kalbant apie virtualų socialinį gyvenimą – draugų kiekis turi viršyti bent 500, kitaip tu esi socialinė atgyvena. Tad jaunimas kviečia draugauti, net jei tavęs nepažįsta, nešneka angliškai.
• Elgesys. Vat ko negaliu pakęsti, tai turtingųjų požiūrio. Dalyvautų Unicef veikloje ar kitose, bet ne. Čia požiūris toks – pinigai gali viską. Nusipirkti taip pat gali viską. Ir jei turi pinigų, gali elgtis nepagarbiai su kitais, eiti iškėlęs nosį ir kupinas arogancijos, peržengti visas įmanomas elgesio normas. Elegancija, vyriškumas, manieros, etiketas – čia tikrai ne pagrindinės vertybės.
• Darbas. Būti Ponu Direktoriumi labai svarbu. Ne esmė, kad tavo kompanija gilioj duobėj tupi, bet kol dar ji egzistuoja ir ant kortelės užrašytas tavo statusas – viskas gerai. Taip pat, kompanijoje svarbu turėti „patikimų darbuotojų“. Apibrėžimas: patikimas darbuotojas – tai žmogus pasiruošęs 24/7 sulįsti tau taip giliai į užpakalį, kad dienos šviesos nebematytų.

Ilgiau pagyvenus supranti, kodėl pirmą kartą sutikus žmogų jis tavęs klausia: koks telefonas, kur gyveni (patikėkit, net parduotuvėje kasininkas nepasibodi paklausti kuriam rajone gyvenu...)

Didieji miestai, kaip kad Surabaya ar Jakarta, pasidalinę į 2 dalis: indoneziečiai ir indonezijos kinai (t.y. kinai imigravę į Indoneziją ir susikūrę čia gerovę vien dėl savo požiūrio „dirbti dirbti dirbti“). Vieni kitų nemėgsta ir labai aiškiai tai parodo. Kinai mano, kad vietiniai indoneziečiai yra tingūs ir apskritai žemesnė rasė. Indoneziečiai mano, kad kinai per daug „pasikėlę“, atvažiavo čia mat ir savo darbu užsidirbo pinigų. Kas per įžūlumas! Socialinį skirtumą gali pastebėti brangiose kavinėse, prabangesniuose prekybos centruose – pagrinde vien kiniečiai.

Tačiau nesvarbu kas bebūtumei, Indonezijoje pirmo numerio vertybė nėra skaityti knygas, rašyti ranka laiškus, pažiūrėti prasmingą filmą ir apskritai mąstyti. Kol kas tai didžiausia „perdėto vartotojiškumo“ sampratą atitinkanti visuomenė, kokią tik esu mačiusi. Palyginimui įdomu būtų nuvažiuoti į štatus, tad gal toliau New York?..

Cha, klausiate kaip man čia pavyksta neprarasti blaivaus proto? Paprasta. Turėjau laimę sutikti žmonių iš tų 5% kategorijos: keliautojų, menininkų, muzikantų...

Makabriška vakarienė

Pristatau kulinarinius Indonezijos atradimus! Šio vakaro MENIU netradicinis, mėgausimės:

• kobros sate (a la barbeque)
• kobros kraujo kokteiliu
• šikšnosparniu
• driežu

Prisijungsi?

Vakarop susirenkam į „tašką“. Isivaizduokite: tamsu, aplink lūšnos, rajonas tragiškas, netoli Gubang stoties, įlendam po stogeliu, kur stovi stelažas su keliais produktais, narvai su pitonais, kobromis, laukine kiaule, aplink vaikšto perkarusios vištos, pamesti keli kreivi mediniai suolai, mirksi lempa. Sunku nupasakoti, čia reikia pamatyti, bet toks užmirštas kampelis kaip iš siaubiako, paskanintas tradicine indonezietiška nešvara, keistais garsais, šūksniais. Labai netikėta, bet buvau šios idėjos organizatorė... Adrenalino dozė pakyla, kai vietinis ištraukia du pitonus ir uždeda man ant kaklo.

Nepaisant ramios veido išraiškos, širdis ne juokais šoka lambadą – pitonai neturi jokių apsaugų (zoo soduose dažniausiai jiems nasrus apvynioja izoliacija, kad neįgeltų). Gyvačių nebijau, bet jų stiprumas ir galia užgniaužia kvapą.

Supažindinu su aplinka, kaip matote nelabai "iščiustyta"

Tada pitonas apsivynioja mūsų "virtuvę", kol "virtuvės šefas" gamina kokteiliuką. Bet čia visi atsipalaidavę, panikos nėra, gamybos procesas vyksta toliau.

Šurmulys didėja, susirenka daugiau aplinkinių iš gatvės pažiūrėti šio cirko. Užsisakome pirmąjį patiekalą – stiklinę kobros kraujo ir kobros sate. Procesas vyksta prieš pat nosį. „Kulinarijos šefas“ žaibo greitumu išsitraukia iš narvo didesnę kobrą, uždeda spaustuką jai ant nasrų, paima žirkles ir nukerpa galvą. Kraują sulašina į paruoštas stiklines, galva šalia vis dar juda. Kūną nudiria, išskrodžia ir paruošia sate kepimui (t.y. suveria mažais gabaliukais ant medinių iešmelių, primena šašlyką).

Kobros kraujo kokteilio sudėtis: sunka iš kobros pamirkusios stiklainyje, ką tik nugalabytos kobros kraujas, šaukštelis medaus ir 50 gr kažkokio vietinio alkoholio bakterijoms užmušti.

Pasikartosiu, adrenalinas didėja kiekvieną minutę: garsai, kvapai, šurmulys, jausmas, kad tuoj padarysi kažką aukščiau savo ribų - nerealu! Kaip sapnas.. Arba X faktoriaus laida..

Susėdam prie stalo, pasiimam stiklines, sudaužiam „Į sveikatą“ ir mušam dugną. Tarp kitko, skonis neblogas – burnoje šiek tiek saldu, gerkle nubėga karštis.

Toliau atneša kobros sate. O čia tai gėris! Skonis.. Hmm.. Kažkas panašaus į vištieną maišytą su kiauliena (bet labai toli), mėsytė minkšta, šiek tiek sunkiau kramtosi, bet labai skaniai paruošta. Rekomenduoju.

Skrandis nenuvylė, sveikata nesustreikavo, pašalinio efekto taip pat jokio, esu tikra, tai psichologinis dalykas. Beje, gyvatės kraujas ir mėsa yra itin sveika odai – ji tampa lygi, švelni ir be jokių spuogų.

Kaina: lėkštė sate kaštuoja ~5$, stiklinė kraujo ~10$.

Kita diena. Negi sustosi pusiaukelėje? Grižtame į tą pačią vietą, jau tik trise: aš, vokietis Matthias ir indonezietis Dika (Balio komanda). Pliaupia lietus, temsta iš pakampių lenda naktinė gyvūnija. Atvažiuoju pirma, tenka luktelti 20 min draugų. Įdomus jausmas tiesą sakant vienai tokioje aplinkoje... Užsisakome šikšnosparnį ir driežą.

Šikšnosparnis (iš išvaizdos primena guliašą, ar ne?)

Šiksnosparnis man patiko mažiausiai (nors sako labai sveika turintiems problemų su plaučiais), skaniausia dalis kaip nekeista buvo sparnai.

Driežiukas

Driežas neblogas, tik labai daug kaulų! Tad vienareikšmiškai kulinariniuose atradimuose nugalėjo kobra.

Beje, savininkas pasirodė trenktokas. Kartu buvo jo žmona ir 2 dukrytės. Jis – buvęs cirko artistas, rodė diplomus kuriuose įrašyta "Akredituotas profesionalus žudikas". Tik vat KIENO žudikas nepaminėta. Mums liko klaustukas...

Makabriška vakarienė, kitaip ir nepavadinsi. SKANAUS!

“Tomcat” puolimas

Juokai juokais, bet iš Rojaus sugrįžau į Pragarą. Be nesklandumų su viza, mane pasitiko žinia apie “Tomcat” ataką mano rajone [Pakuwon city]. Kadangi Europoje tokio dalyko neturime, aiškinu nuosekliai kas tai per Velnias.

Tomcat [dar vadinami Rove beetle] – vabalai grobuonys atsiradę prieš 200 mln. metų, dydis nuo 1cm – 3,5cm. Savo mažame kūnelyje laiko nedidelę doze nuodų, kurie yra 12 kartų stipresni nei kobros, tad esamo kiekio užtenka padaryti neatitaisomai žalai ant žmogaus odos.  

Ko tikėtis? Nutūpus Tomcat ant tavęs, vienintelis būdas nepanikuoti ir švelniai nupūsti. Jie nekanda, bet paleidžia savo nuodus skystu pavidalu. Trumpai tariant, jei sutraiškysi – tau šakės. Jei visgi tai padarei, greitai nuplauk vietą su muilu ir patepk hidrokortizono 1% kremu. Prilietus pažeistą vietą pirštais, jie taip pat užsikrės – nuodai itin stiprūs. Jei nusišluostysi ranką į rūbus, nuodai liks ant jų ir kai rengsies sekantį kartą, nuodai nuo rūbų pateks ant kūno ir taip pat sėkmingai pažeis odą.

Griežtai draudžiama pažeistą vietą kasyti, spausti ar kitaip kaip liesti, pasekmės bus dar graudesnės. Jausmas pažeistoje vietoje deginantis ir tuo pačiu be proto niežti.

Pasekmės? Geriausiu atveju randai arba tamsios dėmės ant odos. Blogiausiu, visiškai suniokota oda, atviros, ilgai gijančios žaizdos.

Apsisaugojimas? Nelabai ir apsiginsi. Valdžia purškia pesticidais apsėstus namus, bet kol kas tai nepadeda. Vabaliukai sugrįžta. Žmonėms patariama visą laiką devėti kūną uždengiančius rūbus ilgomis rankovėmis, apsisukti skara iki akių ir avėti sportbačius. Ar reikia priminti, kad kasdien kepina saulė ir temperatūra siekia > +40C ?

Kodėl atsirado? Visos bėdos yra dėl žmogaus kišimosi į gamtą. Viena kompanija nutarė pastatyti prestižinių namų kompleksą Kenjeran vietovėje, kuri žinoma dėl savo apleisto paplūdimio ir mangrovių miškų, kuriuose veisiasi Tomcat. Statybų metu, miškai buvo išjudinti, ko pasekoje sudarkyta eko sistema. Pirmą kartą Surabaya istorijoje, įniršę Tomcat pradėjo pulti žmones ir jų namus. 

Apkrėstieji namai yra 1 km nuo mano gyvenamojo namo, kas yra pernelyg arti, kad ramiai miegočiau. Kol kas sėdžiu kovinėje parengtyje su uždarytais langais, durimis, hidrokortizono 1% kremu pašonėje ir meldžiuosi, kad iki mano namų jie neatsibelstų.

Bet tai dar ne viskas. Ką tik įsitikinau, kad jie yra visame mieste, vienas nusileido tiesiai ant mano rankos kol mėgavausi kava Starbucks (vidury miesto ir toli nuo mano namų..) Sekundės greičiu nupūčiau ir bėgau plauti rankų muilu. Kol kas lyg ir nieko, jei neskaičiuosim priešinfarktinės būsenos, kuomet širdis plaka it pašėlus. 8 “džiaugsmus” radau ant terasos darbe ir 1 vonioje. 

Miestiečiai įbauginti, kiekvienas praskrendantis vabaliukas sukelia paniką. Na, negali kaltinti, Tomcat įkandimai ne bitutės...

Taigi, pristatau Jums ir kitą Indonezijos pusę, kuri kiek graži, tiek pat ir pavojinga.

P.S. Aš myliu Lietuvą, o Tu? Dainuojam garsiai

BALI: rojus žemėje

Žinai kuo žavi Indonezija? Kad ryte prieš peržengdamas namų slenkstį privalai įsimesti dantų šepetuką, banko kortelę ir fotoaparatą. Niekada nežinai kada grįši namo, kur nuneš įsibėgėjusi diena, kur palydėsi/pasitiksi saulę.

Liaudies išmintis byloja: „Žmogus kuria planus, o likimas juokiasi“. Eilinį kartą pasiteisino. Tad kalbant apie planus, praėjusį savaitgalį turėjome šturmuoti Karimunjawa salą 4 dienoms. Super komanda surinkta (indonezietis Dika, kinietė Peny, vokietis Matthias ir aš), kelionė sudėliota, morališkai pasiruošta. Atidardam 9 val. naktiniu autobusu ir paryčiais atsiduriam Jepara miesto autobusų stoty. Skambinam gidui, kuris išdidžiai praneša „jau važiuoju, būsiu pas jus už pusvalandžio“. Mes, žinoma, įkirtę indoneziečių laiko suvokimą, užmetam dar pusvalandį. Ką gi, sėdime stoty po menku stogeliu, stebime šniojančią liūtį ir kertame rytinius „Oreo“ sausainius. Netikėtai blykstelėjus smaragdo spalvos žaibui, visame mieste dingsta elektra. Na, taip juk tik įdomiau, o ir kelionė Indonezijoje be nuotykių – ne kelionė.

Po 2 valandų laukimo ir gido „jau važiuoju“, sėdam į beja (vietinį transportą – karutį minamą dviračiu) ir patys riedam į uostą.

6:00 Laukiam. Užmušinėjam laiką žaisdami UNO, gerdami kavą ir stebėdami bundantį gyvenimą. Pradeda giedoti gaidžiai (susivėlino šįkart), vis gausėja smalsių indonezietiškų akių būrys, vis dažniau girdima jau iki kaulo įgrisusi frazė „Bule bule, picture picture“. Su pasimėgavimu išbandau savo Bahasa Indonesia kalbos žinias, jau laisvai galiu užsisakyti maisto ir palaikyti pokalbį. Siauros aplinkinių akys netikėtai išsiplečia.

8:00 Gidas su šypsena praneša, kad keltas į salą atšauktas, dėl audros jūroje (bangos >5m.) ir mandagiai pasiūlo palaukti porą dienų iki pirmadienio, gal pasiseks ir audra nurims.

8:05 pykčio ir apmaudo protrūkis.

8:10 Dika tyliai mesteli idėją “Ei, tai gal į Bali?” Tyla. Susižvalgom. Griebiam telefonus ir rašom savo bosams žinutes “Karimunjawa atidėta dėl audros. Galiu važiuoti į Bali savaitei?”. Atsakymas “No problem” daugiau nei tenkinantis.

8:15 bėgte bėgam į beja ir vėl į autobusų stotį. Laukia kelionė: Jepara -> Semarang (4 val.) ir Semarang -> Bali (22 val.)

Pirmos istorijos dalies moralas – geriausi sprendimai gimsta ekspromtu ir trunka lygiai 5 min.

Važiuojant susimąstau: neturiu paso ir jokios ID kortelės, neturiu kreditinės, kišenėje tik šiek tiek grynųjų, turėjusių užtekti 4 dienoms saloje, pora maikučių, suknytė, tapkės, fotoaparatas ir dantų šepetėlis. Ar aš pasiruošusi Baliui? Geras klausimas. Ar pasiruošusi nuotykiams? Natūraliai.

Jie prasideda įsėdus į autobusą. Jau po pirmųjų kilometrų aišku, kad mūsų vairuotojas – tipiškas savižudis įsikalęs į galvą, kad vairuoja Ferarį. Penkta juosta 2 eismo juostų kelyje, lenkimai ant skardžio krašto, mėgstamas jo veiksmas staigus gazas-stabdis, kad net iškrentam iš sėdynių. Ar reikia priminti, kad važiuojam naktį neapšviestais, duobėtais mano mylimos Indonezijos keliais? Autobuso vairuotojų yra 4: vienas visą laiką vairuoja, kitas jį palaiko morališkai, trečias miega gale, ketvirtas tikrina bilietus. Anot statistikos, autobusų avarijos yra natūralus ir labai dažnas dalykas, po šio pasivažinėjimo nesistebiu kodėl!

Sėkmės lydimi viename vienete pasiekiame Bali. Prisipažinsiu, važiavau nusiteikusi gan skeptiškai. Visgi, tai jau turistų pamėgtas rojaus kampelis, išreklamuotas visais įmanomais būdais ir, mano nuomone, pamažu prarandantis savo tikrąjį žavesį. Nepaisant to, buvau maloniai nustebinta, kai atradome dar nepaliestų vietų išlaikiusių tikrąją Balio dvasią.

Patarimas: keliaujant susipažinkite su vietiniais, pasiūlykite prisijungti kartu. Pamatysite tokių vietų apie kurias nė nesapnavote, kainos automatiškai bus numuštos bent 3 kartus, o išgirstos istorijos, tikros šypsenos pridės kelionei šarmo. Žemiau nuotraukoje aš ir Matthias su vienos nuostabios kavinukės savininke ir siela Wayan.   

Ką aplankėme Balyje

Denpasar. Svetingai priėmė viena pažįstama, leidusi apsistoti keliom dienom. Pats Denpasar miestas man niekuo neįstrigo.

[Intarpas] Pagrindinis skirtumas, kurį įžvelgiau nuo Jawa salos, kad čia yra šunų. Kodėl? Nes Balio sala yra persismelkusi hindi religija, tuo tarpu Jawa -  musulmonų. Musulmonų Korane aprašyta viena istorija, kuomet Dievas supykęs nusispjovė į žemę, atsirado du padarai: kiaulė ir šuo. Jie laikomi purvinais ir neigiamais, todėl musulmonai nevalgo kiaulienos ir pamatę šunį skuodžia į kitą pusę. Jei šuva paliečia itin tikintį musulmoną, šis turi nusiprausti 7 kartus iš kurių, vieną kartą su smėliu. Todėl Surabaya šunys neegzistuoja, o Balyje jų apstu.

Mūsų komanda: Peny, aš, Matthias ir Dika. Pradedam rašyti Balio istoriją.

Goa Gajah (Dramblio urvo) Ganesha šventykla. Viena iš privalomų aplankyti Balio šventyklų esanti netoli Ubud miesto. Istorinė vieta pripažinta UNESCO paveldu.

Prie įėjimo mus pasitinka štai taip

Dramblio šventykla įkurdinta oloje. Auka dievams - Hindi religijos ypatumas.

Šventyklos sodai: apsamanoję akmenys, spalvotos gėlės, paslėptos paminklų nuotrupas sukuria mistinę nuotaiką. Apskritai, kur bebūtumei - Bali turi savo specifinę aurą.

Flora ir Fauna.

Kabun Coffee (Kintamani regionas). Rojus. Turistams kol kas tai ne itin žinoma vieta, tad atsiskleidžia tikrasis Balio veidas. Įžengiam į nedidelę kavos plantaciją iš išorės niekuo nesiskiriančią nuo miškų, tad nežinodamas kur sustoti gali ir pravažiuoti. Plantacijoje auginama vanilė, bananai, passion fruit, prieskoniai iš kurių išgaunamas šokoladas, laikomi 2 Luwak gyvūnėliai ir vietoje gaminama Luwak kava, arbata, auga arabikos pupelės kavai ir dar visa galybė vaisių bei prieskonių.

Luwak meškutis ir jo kakutis

Perėjus plantaciją randam kelis sukaltus stogelius, jaukias pašiūres prisėsti ir atsigerti kavos. Man tai tobulumo akimirka! Prieš nosį atsiveria ryžių terasų apsuptų palmių vaizdai. Savininkas viską aprodęs vaišina skirtinga kava: arabika su imbieru, su šokoladu, speciali Balio kava, arbata su ypatingais prieskoniais ir dar keletu rūšių. Šalia padeda pačių gaminto šokolado.

Šokolado prieskonis - pagrindinis ingridientas (kairėje) ir vanilė

Arabikos kavos vaisiai (nuskina, kuomet paraudonuoja) ir kavyyyytė

Laimės akimirka: kavos atokvėpis su tobulu vaizdu!

Ubud šventyklos ir Beždžionių miškas.  Rasite šį miestą centriniame Balyje. Nuo VIII a. garsėja kaip natūralios medicinos ir gydymo centras (čia filmuota ir Eat.Pray.Love dalis). Ubad – senovinis žodis Balio kalba reiškiantis mediciną.

Tiek beždžionių vienoje vietoje kažin ar kitur pamatysi. Pamačiusios turistų susidomėjimą rodo įvairius triukus, kad tik gautų bananų. Žinoma, nereikia pamiršti atsargumo, jos mėgsta vagiliauti, o jei nešiesi bananą ir joms neduosi, pamatysi kas yra agresyvi laukinė beždžionė, ten savos taisyklės.

Beje, vienai stažuotojai prieš kelias savaites beždžionė įkando į ranką. 7 injekcijos į pilvą ir užpakalį nuo įvairių infekcijų tikrai nepradžiugino.

Na bet jau mielumas neišpasakytas

Šis kelias priklauso joms. Pasirinkom kitą kryptį.

Vyriškasis pradas. No comments.

Kelengkeng vaisius (tariasi "klenken"). Saldūs, vidus baltas ir minkštai sultingas. Man visai patiko, lietuviškų atitikmenų nesugalvoju.

Jimbaran regionas (Ganesha restoranas). Nutarėme pasilepinti ir tobulą dieną užbaigti ne ką prasčiau. Nuostabus restoranas, rekomenduoju. Staliukai paplūdimy, jūra ošia šalia, gyva muzika, gaivus šiltas vakaro bryzas ir šypsenos. Maistas dieviškas, šviežut šviežutėlės jūrų gėrybės. Mėgavomės kokosu, vištienos sriuba, rifų ešeriu, karališkosiom krevetėm, kalmarais, arbūzu ir melionu desertui... Niam!

Nors ir ne itin gerai mokėjo dainų žodžius, bet pilnai pavyko sukurti atitinkamą nuotaiką!

Grožis!

Skanaus! Dabar žiūrint pačiai seilė tįsta...

Žinoma, reikėjo kažką sugalvoti trenkto, tad nutarėm vakarą pratęsti naktinėmis maudynėmis. Jūrą priklausė tik mums – nuo kranto stebėjo kelios smalsios praeivių akys. Pasijaučiau kaip vaikystėje, šokinėjant per bangas ir garsiai kvatojant. Vakarą pabaigėme ledais.   

Taman Ayun šventykla. Dar viena šventykla iš pagrindinių „must see“ objektų sąrašo. Nors ir oras tądien nelepino, bet pasimėgauti vaizdais tai nesutrugdė.  

Menininkų dirbtuvės. Nuostabiai tapo, negalėjau atsižiūrėti...

Taip ir norisi pasistatyti molbertą ir paimti teptuką į rankas

Bedugul Botanikos sodas. Skamba nuobodžiai, bet man visai patiko. Kadangi oras lepino dulksna persipynusia su lietumi, miškai ir augmenija įgavo visai kitą atspalvį. Beje, pirmą kartą per 3 mėnesius man buvo šalta (indoneziečiai kalendami dantimis nesuprato ko aš taip džiūgauju)!

Hindi šventyklos apsamanojusiais akmenimis pasakojančios šimtų metų istoriją

Balyje pagrindinė religija Hindi, tačiau ji skiriasi nuo Hindi religijos Indijoje. Balyje pėdsakus paliko tiek musulmonų, tiek induizmo, budizmo religijos, tad Hindi čia atviresnė. Nuotraukoje jos simbolis.

Ulun Danu šventykla šalia Bratan ežero. Turistų ir vestuvininkų pamėgtas kampelis. Lietingasis sezonas sakyčiau pridėjo savotiško žavesio, nes nuotraukos kitokios nei google ir lankstinukuose: persmelktos lietumi, dvelkia mistika ir paslaptimi.

Ulun Danu pagrindinė šventykla

Šalia aplietos teritorijos man priminė Rusnės kaimą per pavasario polaidį.

Vienas mėstamiausių mano kadrų

Ir kaipgi aš be kavos pertraukėlės :))

Merė Popins [indonezietiška versija]

Bedugul Hot Spring. Kiaurai permirkę ir sušalę tesvajojome apie karštąją versmę. Norint į ją patekti reikia pereiti gražiuosius Balio laukus. Šiek tiek įsižeidžiau dėl specialios kainos ne vietiniams, kuri buvo įžūliai 3 kartus didesnė, bet vertėjo.

Pulau Penyu (Vėžlių sala). Iš Nirwana resort su laiveliu kėlėmės į Vėžlių salą. Ten kaip mažytis zoologijos sodas, skirtumas tas, kad gali visus gyvūnus palaikyti ir įsiamžinti. Tad nepraleidom progos apsivynioti po pitoną aplink kaklą, pajausti aštrius erelio nagus ant peties, pašerti vėžlį, pabučiuoti iguaną ir pasūpuoti šišnosparnį.

Man šikšnosparniai tokie mieli ir juokingi! Kadangi karšta, jie kabo aukštyn galva ir su vienu sparnu vėdinasi lyg su vėduokle. Atrodo neišpasakytai mielai =)

Dreamland paplūdimys. Pavadinimas skamba ironiškai, nes vienoje paplūdimio pusėje kalnas šiukšlių (yra buvę atvejų, kai čia randami paskenduoliai), o kitoje pusėje mažytis balto smėlio paplūdimys su beprotiškai didelėm bangom. Šalia viešbutis turistams. Įspūdžio nepaliko, tad jei neaplankysit – nieko neprarasit.

Uluwatu šventykla. Pastatyta ant Bukit uolos krašto 70m. virš Indijos vandenyno. Tobula. Prasibrovus pro krūvą beždžionių traukiam taku iki kito skardžio. Čia iš turistų mažai kas užsuka, mat jiems „per toli“ eiti. Ką gi, nuotraukos išėjo puikios, užplūdo visiška ramybė.

Pankas su skiautere! Ką tu?

Tanah Lot. Gerai žinoma piligrimų šventykla, įkurta uoloje, kuri susiformavo jūroje. Pavėlavome palydėti saulę, bet spėjome nubristi į šventyklą, kurioje pasitiko Hindi vienuoliai. Uoloje teka šaltinio vanduo. Vienuoliai paprašo 3 kartus nusiplauti veidą šaltinio vandeniu ir 3 kartus atsigerti. Tada sušnabžda maldą ir su nykščiu padaro ryžių/baltų akmenukų įspaudą kaktoje. Esą tai Hindi religijos pašventinimas nuo visų nelaimių ir negandų.

Vartai į Tanah lot

Po pašventinimo su Hindi vienuoliu viduryje

Sanur saulėtekis. Sanur ramus miestelis 20 min nuo Kuta su mašina. Pasitikom saulę pro debesų properšas, sėdėdami ant molo stebėjome bundančią gyvybę ir besirenkančius žmones. Krabai pamažu užvaldė molo akmenis ieškodami pusryčių, žvejai išplaukė tolumoje užmesti tinklų. Giliai įkvepiam, įdomu ką atneš ši diena?.. 

Ponas Krabas

 

Kuta ir Legian. Šopinimosi, australų banglentininkų ir „magic mushrooms“ (lt. stebuklingų grybų) rojus. Kas paliko pėdsaką iš Kutos?

Apsistojome Arthawan svečių namuose. Tai vieta, kur renkasi „backpacker‘iai“, nes pigu ir randasi pačiame Kutos centre. Pusryčių metu susipažinom su nurautais keliautojais iš N. Zelandijos, USA, Japonijos, Taivano, Vokietijos, Kinijos, Lenkijos, Australijos... Nerealu! Tiek istorijų, patarimų, šypsenų.

Toliau einam naršyti Kutos gatvių. Na, manęs kažkaip nedžiugina. Daug pilvotų turistų dėvinčių čia itin populiarią Bintang (gerai žinoma Indonezijos alaus rūšis) maiką, rankose nešini Bintang buteliu ir lėtu tempu šluojantys parduotuvių lentynas. Pagrindinėje gatvėje išsidėsčiusios kavinės, barai, tatuiruočių bei masažų salonai, klubeliai, suvenyrų parduotuvės. Įdomu, kiek iš „atvažiavusių pailsėti“ grįžta namo tuščia pinigine, neprisimindami pusės naktų ir su tatuiruote ant užpakalio „I love Betzy“?..

Kuta paplūdimio prekeiviai į tave žvelgia vanago akimis kaip į potencialią auką, 20 m. prieš prieinant jau pradeda šūkauti "Bule bule, looking looking! Sunglasses? Bracelet? Bintang? Chair? Manicure?.." Jie pasiruošę išpildyti visus tavo norus, gali gauti viską ko paprašysi, žinoma už atitinkamą kainą.

Tipinis vaizdelis. Duodu 100% kad australas!

Gaidžių kovos vienoje iš Kutos gatvelių - įdomus paįvairinimas nuobodžiam "šopinimuisi"

Gatvės maistas. Parduodamas maišeliuose, dažniausiai susidedantis iš daržovių, sriubų ir daugiau neaiškios kilmės ingridientų

Pamenate apie 5 pagrindinius klausimus, kurių sulaukiu Surabaya? Bali sulaukiu štai tokių:

• Mister Mister, cheap Marijuana?
• You want Viagra?
• You want Magic mushrooms?
• Massage massage!
• Looking looking, sunglasses! No sunglasses?! Manicure???

Tik dėl Jūsų klausiau kainų ir dėl asmeninio intereso derėjausi. Taigi rezultate: marihuana nusiderėta nuo nuo 50$ iki 5$, viagra kainuoja 4$, grybukai dažniausiai ~10$, bet pasistengus galima rasti ir už 2$.

„Magic mushrooms“ Balyje legalūs, tačiau bet kur blynų ir kiaušinienės nevalgykite, kartais jų įmaišo ir į maistą. Keli stažuotojai išbandė, poveikis įprastas – apsvaigsti ir beveik visą laiką juokiesi. Na, tokiam poveikiui man grybukų nereikia ir taip jaučiuosi čia trenkta =)

Balio tūsus iškeitėm į vakarus Kuta paplūdimy mėgaujantis „Bali Hai“ alaus burbuliukais, vėjui kedenant galvą, klausantis gitaros skambesio ir šnekant iki ryto... Smėlis plaukuose, druska ant įdegusio kūno šiek tiek priminė vasarą ir namus.

Patarimai/pastebėjimai:

• Išsinuomokite mašiną su vairuotoju (visai dienai kainuoja ~30$) arba jei turite šiek tiek daugiau laiko, nei savaitę, išsinuomokite motociklą/motorolerį, žemėlapį į rankas ir pirmyn.
• Balyje nepatariu vairuoti, jei neturite teisių. Čia policininkai gyvena iš turistų ir patitkėkit, pamirksėti akim neužteks – baudos maksimalios. Jei visgi surizikavote, stabdant policijai spauskit greičio pedalą ir svarbiausia nežiūrėkite jiems į akis. Turistų grūstys per didelės, o ir jie patys per tingūs jus vytis.
• Blogiausiu atveju, jei jus sustabdė ir norite išsisukti su NE kosmine bauda, naudokite frazę “Delapan gnam” (tai policijos kodas 86, reiškiantis, kad situacija OK. Bet jei naudoji ją, kai tave sustabdo, reiškia, kad esi pasiruošęs sumokėti baudą tiesiai į kišenę). Kaip jau skaitėte anksčiau, policija – labiausiai korumpuota institucija Indonezijoje. Taigi, arba moki trigubą baudą, arba paremi asmeniškai.
• Kuta – turistų ir tūsų rojus. Jei norite ramesnės (bet mano akimis mielesnės) vietos, apsistokite netoliese esančiame miestely Sanur.
• Balyje ieškojau bungee jumping. Nėra. Neseniai buvo nutraukta paskutinė sutartis. Kiek domėjausi internete, Indonezijoje nepatariama išbandyti 2 dalykų: bungee ir šuolio parašiutu, nebent jei nori išbandyti pirmą ir paskutinį kartą. Ką gi, teks bungee šokti nuo Viktorijos krioklių Afrikoje, bet čia jau kita istorija...
• Bjauriausi turistai Bali (ir, deja, jų daugiausia) – australai. Taškosi pinigais į kairę ir į dešinę, geria be saiko, vaizdai nedžiugina.
• Taip pat sutiksite daug keliautojų iš Naujosios Zelandijos. Visgi Balis – banglentininkų rojus. 
• Couchsurfing. Host‘ų yra, tad apsistoti problemos nebus.

Kelionė man kaštavo: 600 Lt. Savaitė Balyje, pasivažinėjimas „ne į temą“ iki Jepara uosto pradžioje kelionės ir atgal, lauktuvės (mamyt, parvežu tikros Luwak kavos mūsų rytams), 3 dienom išsinuomota mašina su vairuotoju. Kodėl tiek mažai? Dėl amžino ir esminio skirtumo tarp turisto ir keliautojo ir vietinio indoneziečio mūsų kompanijoje.

Ar rekomenduoju Bali tau? Vienareikšmiškai 100% TAIP. Jei pavyks, dar trumpam sugrįšiu gegužę.

P.S. Daugiau nuotraukų čia:  Bali [Paradise.Dream.Spirit]

P.P.S. Keli kontaktai keliautojams:

Autobusas įJawa salą

Kompanijos pavadinimas: Cipaganti

Tel.: 0361 8851234

Nakvynė Kutoje

Losmen Arthawan guest house

Adresas: Jl. Legian/Poppies lane 2. Tel.: 0361752913

Dvivietis kambarys nakčiai kainuoja 90.000 rpi (~9$).

Kambarys paprastutis, dvi lovos, vonia, spinta. Ne pats gražiausias, bet pačiame Kutos centre. Prajuokino skylė lubose vonioje pro kurią matosi dangus, o pradžiugino galimybė susitikti nurautų keliautojų, apmaudu, kad turėjome tik 2 naktis ten.

Kiemelis ir atskiri įėjimai į kiekvieną kambarį/namuką

Pabaigai, dar keletas nuotraukų iš Kuta:

Du pasauliai - du kontinentai: Europa (mieliau besirenkanti alų) ir Azija (vaisinius kokteilius)

Spalvoti pietūs. Neatsispyriau tropiniams Bali vaisiams. Mmm...

Kai jūra šoka tango, priverčia stryktelti ir tave!

Neišvažiuosiu iš Indonezijos, kol nepabandysiu surfint.

Ir pabaigai pabaigai.. Na, ačiū McDonalds (ir Matthias) už kavą ir šokoladinį pyragą. Po 3 mėn. buvau bebaigianti pamiršti tikro šololado skonį... Tobulumo akimirka ir aiškiai pakilęs seratonino kiekis smegenyse. IKI BALI!