Nepamirštamas žygis po Sapa

Pirminė idėja buvo labai graži – 2 dienas vaikščiosiu kartu su gidu po klaidžiausias Sapa apylinkes per dieną nupėdinadama apie 20 – 30 km, nakčiai apsistodama pas vietinius žmones, mane sups tik nuostabūs gamtos vaizdai, švies saulė ir lepins gaivus kalnų vėjas. Išsikrausiu fiziškai ir vakare besimėgaudama vakariene vidury kaimo, kurio pavadinimo ir po 20 bandymų neištarsiu, šviežiu kūnu ir siela krisiu giliausiam pasaulyje miegui. Visa idėja išsipildė kuo puikiausiai išskyrus tą dalį apie oro sąlygas.

Dauguma takų vingiuoja įvairiosiomis kryptimis, tad gali pasirinkti lengvesnį ar sunkesnį priklausomai kiek turi ištvermės. Eisi ryžių laukų skardžiais, klibančiais upių tiltais, kaimais ir kaimeliais bei bambukų miškais. Jei pasiseks ir purkš lietus, turėsi laimę išbandyti slydimą purvu nuo kalno, klampojimą per balas, mistinę vietinių kaimų nuotaiką, vakarinį batų gramdymą ir beprotišką pasitenkinimą “O taip. Aš tai įveikiau!” 

Metų atradimas – slydimas purvu nuo kalno ir bandymas išsilaikyti ant kojų, o ne visu greičiu čiuožti ant užpakalio. Nuotraukoje kalnas neįamžintas, palyginus tik nekaltas takelis. Beje, didžiausias iššūkis buvo ne nuslysti nuo kalno, o į jį įlipti!! 

Nuo pat ryto kankino lietus, tad kartu su Naomi (britų kilmės mokytoja dirbančia Vietname TOEFL testų tikrintoja) ir mano nikštukinio dydžio gide Lan pradėjome savo apokaliptinį žygį. Pirmą pusvalandį mus lydėjo visa gausybė keliautojų krutančių ta pačia kryptimi. Ei, stop! Planas buvo netoks. Mirktelėjau Lan ir pasukome visiškai kitu keliu. Net negalėjau pagalvoti kiek adrenalino, spygavimų ir emocijų sukels elementarūs uždaviniai, kaip kad įlipti į kalvą, kuri, toks jausmas, patepta aliejumi, o tu dėvi balerinos batelius. Arba peršokti per poros metrų upokšnį, nes ką tik tavo akyse nuplaukė tiltas. Arba nekaltas bandymas išlaviruoti tarp visiškai abejingo jaučio ir milžiniško skardžio judant ryžių lauko kraštine, pločio sulig 36 išmieros batas. Taip bebrisdamos ir besitaškydamos purvu iki pusės, mėgavomės pakelės vaizdais bei klausėmės Lan istorijų apie jos gimtąjį Ta Van kaimą, moterų ir vyrų kasdienį gyvenimą kaimuose ir jos įkurtą „Sapa sisters“ žygeivių projektą.

Intarpas apie projektą. Sapa sisters teikia gidų paslaugas žygiams po Sapa apylinkes. Gidės yra tik moterys. Paslaugos itin kokybiškos, dėl kainos galima tartis, jos itin orientuotos į tai, kad tiesiog gerai praleistumėte laiką. Tai vieni iš tų, retų šiais laikais žmonių, kurie nuoširdžiai mėgaujasi tuo ką daro! Labai rekomenduoju pasinaudoti jų verslo idėja ir tuo pačiu palaikyti moterų tobulėjimą, norą užsidribti atokiuose kaimeliuose. Visą info rasite čia: http://sapasisters.webs.com/

Lan - kairėje. Iš šonų mus visą kelią lydėjusios moteriškutės

Taigi, šia linksma gaida bežygiuodamos į priekį ir bepliurpdamos sustojome papietauti „lauko restorane“. Mums specialiai paruošė maistą, o kol laukėme žaibišku greičiu apspito vietinės moterys ir vaikai, nutaisę graudžiausias minas vis bandė ką nors parduoti kartodami „buy from meee“ frazę. 

 Lauko "kavinė" ir jos mieli rakandai

 Vidinis interjeras, primenantis daržinę

  Ir tie nepamirštami veidai... Valgant net kąsnis strikdavo, kuomet kiauria persmelkdavo tave giliais žvilgsniais

Prisipažinsiu, labai sunku atsilaikyti, ypač nepirkti iš vaikučių... Beje, nenustebkite, jei pajudant iš Sapa miestelio jus visus 30 km seks bent pora moterų, o pernakvojus pas vietinius, jos pirmosios pasitiks kieme tolimesnei kelionei. Kraupuma!!! Neapsigauk, taip elgiamasi ne iš geros valios, o labiau dėl tikėjimo ką nors įsiūlyti. Beje, nenupirkus, jos švelniai tariant nelieka patenkintos ir tave, kaip supratau, prakeikia. Bet čia mažmožis. Apsivalai karmą ryžių vynu ir judi toliau.

Kiekvieno kaimo moterys turi skirtingus kasdienius drabužius bei šukuosenas ir papuošalus, pagal kuriuos atskiria gentainius

Popiet mėgavomės nerealiausiais vaizdais ir gavau to, ko ieškojau – gamtos ramybę ir poilsį akims.

 Pirma mintis pamačius šį vaizdą buvo "O, išėjo pasivaikščioti su šuneliu". Tik kad kitame pavadėlio gale jautis vietoj takso.

Kas kuprinėje laptop'ą nęša, o kas broliuką. Kiekvienam sava dalia...

Vakarop, pasiekus mūsų nakvynės guolį susipažinome su dar dviem keliautojais iš Kanados – Wes ir Jason – ir belaukiant kol bus ruošiama vakarienė nusileidome prie upės gramdyti batų. 

Wes dirba profsąjungų rūmuose ir gina darbininkų klasės teises. Kai susidomėjusi paklausiau kas tai per veikla, atsakė jog rašo daugybę pranešimų ir viešina spaudoje, kurie pagal idėją, turėtų atkreipti politikų dėmesį ir priversti pakeisti tam tikrus sprendimus. Laisvalaikiu groja armonikėle bei neseniai išsiskyrė su ilgamete drauge. Padariau išvadą, jog gramdydami batus nuo purvo žmonės mėgsta išsišnekėti. Jo geriausias draugas Wes (su kuriuo keliauja pirmą kartą gyvenime) buvo kiek uždaresnis ir kandesnis. Teko pažaboti visą savo šmaikštumą ir iš kišenės išsitraukti pasmailintą liežuvį, kas vakarą padarė itin įdomų. Dar labiau atmosferą kaitino niekad nenutylanti Naomi, kuri toli gražu nepriminė garsaus modelio Naomi Campbell, bet nustebo, kad minėtąją garsenybę net giliausiame Vietnamo kaime žmonės žino. Neklauskit iš kur.   

Apsistojome tradiciniame Hmong genties name ir besimėgaudami nesvietišku Ta van kaimo žmonių svetingumu stebėjome ruošiamą vakarienę.

Lengvu ritmu, be jokios skubos, ruošiama nuostabi vakarienė: spring rolls, tofu, čili cukinija, žuvies padažai ir dar šis bei tas

O namo viduje nustebino netradicinis kampas. Įsivaizduok: patalpa tuščia, tik betono grindys, sienos ir vienas kampas iliustruotas štai taip (pavadinau tai svetaine..)

Beje, šis interjeras visiškai nebūdingas kaimo troboms ir atrodo kaip įklijuotas. Ar neprimena jums  9 dešimtmečio, kuomet dar okupacijos laikais visi turėjome vienodas, panašaus kirpimo spintas? Pamačius šį kampelį mane persmelkė pažįstamas jausmas.

O kadangi su savo cirkais ir nesibaigiančiom diskusijom mirtinai prajuokinom namų šeimininkę, ji mums pastatė permatomą butelį Aquafina mineralinio. Tik visgi ten buvo ne mineralinis... Po pirmo „šoto“ pristatė, jog tai naminis ryžių vynas ir greitu mostu, kaip geriausia pasaulyje barmenė, visiems ipylė po dar vieną. Išraiškos pasakė viską ir mintyse prisiminiau kaip baisiai išdidžiai vaišindavau atvykusius užsieniečius lietuviškąja samane. Karma. Tai yra vienas iš vietinių gėrimų, kurie sulig kiekvienu šotu pasidaro skanesni =) Tad vakaras buvo ilgas ir nepamirštamas. Įsitikinome, kad Vietnamo kaimuose šeimos galva yra moteris.  

Ryte mus pasitiko rūkas, šešios stebinčios akys prie vartelių (dvi persekiotojos moterėlės plius šuo) ir blynai! Užsipyliau į termosą vietinių žolynėlių arbatos – atgauti dvasiai ir energijai pakeliui – ir traukėme tolyn. Pakeliui laukuose radom indigo augalų. Tai specifinis augalas, kuriuo natūraliai dažomi rūbai tamsiai mėlyna/rašalo spalva.

Gamta gamta gamta... Po vakarykščių diskusijų šiandien mėgavomės tyla ir paukštukais. Kol besėlinant bambukų mišku neišgirdau šūksnio „Miss Lithuania!”. Galvoju, matai koks ryžių vyno poveikis, haliucinacijos! Ir vėl šūksnis. Apsidairius iš už kalvelės išlenda keliautojai iš „Misty“ baro. Milžiniško dydžio šypsena nutvieskia veidą ir visi stebimės – tūkstančiai kilometrų erdvės aplink, o mes ir vėl susitinkam. Nubėga keistai malonūs šiurpuliukai ir visi šypsenoti judam savom kryptim – juokaujam, jei bus lemta ir vėl netikėtai susitiksim.

 

 Ar kada jojai arkliu? Kaip nuobodu. O jaučiu?.. Gal kasryt į mokyklą?

Šį vaizdą vienareikšmiškai priskyriau NE logikos daliai - šunys šeriami ryžiais ir, kaip galime pastebėti, vienas šuva žiūrėdamas į lėkštę atrodo itin nelaimingas. Kažin kodėl prisiminiau anekdotą "Grikiaiiii!" :D

 Koks prizas kelio gale?..

Pakeliui į Sapa miestelį einame pro keistus, beprotiškai skaniai kvepiančius krūmus. Garsiai pasidalinu susižavėjimu ir girdžiu Lan juoką: „Goda, tai marijuana!“ Oi, oi, pamanyk tik... Bet taip skaniai kvepia. Wes prirauna didžiausią kuokštą „žolytės“ ir išdidžiai įteikia kaip brangiausių gėlių puokštę. Išsilydau, kaip miela ir kitoniška! Ak, ta vietnamietiška romantika =)) 

Žygį baigiame vietiniame larioke, laukdami asmeniškai ruošiamų vėlyvų pietų. Tradicinė vietnamietiška sriuba su kiaušiniais, ryžių makaronais bei daržovėmis. Taip, jums nesivaidena, valgėme su pagaliukais.

 Vietinio "larioko" ypatumai ir jau kažkur matytos spintos

Niekaip neatsistebiu kiek keliaujant gali įvykti per vieną dieną! Kadangi maniškė dar nesibaigė, grįžus į laikiną būstą Sapa miestelyje, palindus po dušu ir atsišviežinus, einu į miestą vakarieniauti su "Robinson sisters" sesutėmis iš Australijos (su jomis susipažinau dar Hanoi, prieš keliaujant į Sapa). 

Kadangi ketinome traukti panašiomis kryptimis, sutarėme pasimatyti. Pasirenkame vieną iš gausybės jaukiai atrodančių kavinių, kuri patraukia rusenančiomis žvakėmis languose. Užsisakome po bokalą „Chang“ ir dalinamės įspūdžiais bei istorijomis ką gero nueveikėme. Staiga girdžiu: „Hey! Miss Lithuania!” Kvatodama atsisuku ir pamatau savo keliautojus. Nerealiai mieli žmonės, įdomūs, visi vieni kitų nepažinodami netyčia susitikome prieš 3 dienas bare ir nuo to laiko vis netikėtai persipindavo keliai. Žinoma, vakaras tęsiasi „Monk sisters“ iki 3 ryto, kol mūsų neišmeta iš beužsidarinėjačio baro. Atsisėdame visi eilėje ant nedidelio skardžio šalimais ir nesinori skirtis. Et, už poros valandų laukia ankstyva kelionė į Bac Ha sekmadieninį turgų. Šypsenoti tariam labanakt.

Sapa

Važiuodama į Sapa turėjau vienintelį tikslą – pabėgti iš didmiesčių į kaimą, gamtą ir ramybę. Buvau giliai įsitikinusi, jog 4 dienas praleisiu su savimi, kontempliuodama apie gyvenimą, ką noriu veikti toliau, ilsėdamasi ir besimėgaudama ramybe bei gamta. Rezultatas kardinaliai priešingas. Daugybė sutiktų nesvietiškai įdomių keliautojų, linksmi ilgi vakarai, lietus sukuriantis sunkumus ir paverčiantis mano trekking‘ą iššūkiu. Iš Sapa parsivežiau ne tik daug nuotraukų, bet ir daug istorijų.

Atvykus pasitiko nesibaigiantis rytinis lietus. Nuostabu, pamaniau, trekkint reikės su šlepetėmis, nes batai kaip mat permirks. Autobuso vairuotojas sustojo „kažkur mieste“, tad pilant lietui įlindau į pirmą pasitaikiusį viešbutuką kavos. Reikia atsisėsti ir susivokti kas aš ir kur esu.

Puodelis kavos visada padeda. Jei kada būsi Sapa, rekomenduoju apsistoti vienoje iš šių vietų: Family homestay, Pinoccio, Queen Mary arba Chocolate & Baguette. Šiose vietose kainos ir kokybės santykis yra pakankamai padorus.

Susirandu nakvynę, numetu kuprinę ir einu tyrinėti miestelio. Ant kalvos įsikūręs „Chocolate & Baguette“ kavinė/viešbutis į kurį ir traukiu. Rekomenduoju šią vietą vien dėl idėjos (jau neskaitant to, kad ten gausite tobulos kavos ir nuostabaus maskarponės sūrio pyrago...) Tai daugiau nei tik vieta pavalgyti ar pernakvoti. Ją įkūrė į pensiją išėję keli vietnamiečiai mokytojai su tikslu apmokyti ir įdarbinti vaikus, kurie šeimose yra patyrę sunkių traumų, smurto ir neturėję normalių gyvenimo sąlygų. Vaikai iš pradžių apmokomi amato, tuomet praktikai įdarbinami Chocolate & Baguette, o vėliau įgiję patirties yra įdarbinami turizmo sektoriuje, kur siekia tolimesnės karjeros. Kainos čia šiek tiek brangesnės, bet tuo pačiu remi idėją. Rekomenduoju!   

   „I work to rise above my limits. I live to rise above it all“

Pasistiprinus kava lipu į Sapa kalvą pasidairyti po botanikos sodus ir pasigrožėti miesto panorama. Lietus aprimęs, fotoaparatas rankoje, muzika ausyse ir šioks toks sportas prieš rytojaus trekking‘ą.

Centrinėje miestelio aikštėje moterys po truputį ruošiasi vakarui ir dėliojasi rakandus pardavimui. Vakarais čia susirenka moterys iš visų aplinkinių kaimelių, dėvinčios savo genčių tautinius drabužius. Mums - savotiškas karnavalas, joms - normali darbo diena. 

Atvažiavę į Sapa būkite pasiruošę persekiojimui tiesiogine to žodžio prasme. Moterys atrado turistus ir keliautojus, kaip aukso gyslą ir jų nė neketina paleisti. Sako pardavimuose atkaklumas geras bruožas? Na, perdėtas atkaklumas tolygu persekiojimui. Kiekvieną atvažiavusį naują keliautoją apspinta būrys vietinių kaimų moteriškių ir tokiais paranojiškai tyliai skambančiais balsais nesustodamos kartoja "buy from meee". Tikrai vietomis pasidaro kraupu, nes jos tave seka kur beeitumei (bent 5), o grįžus į viešbutį stoviniuoja ir laukia kol išeisi.

Vienintelė rami vieta "pabėgti" nuo persekiotojų yra ant kalvos esantys botanikos sodai, nes čia įėjimas visiems yra mokamas.

Pakeliui iš sodų susitinku Christian, vaikiną iš Ekvadoro šiuo metu gyvenantį Australijoje ir keliaujantį po Aziją. Užklausia kur galima gauti skanios kavos. Geresnio raktinio žodžio negalėjo pasirinkti! Nusivedu jį į “Chocolate & Baguette“ ir pasiimu dar vieną gabaliuką maskarponės sūrio pyrago. Dieviška. Bešnekant išvystom idėją nupėdinti į už kelių km esantį „Cat Cat“ kaimą.

„Cat Cat“ kaimas

Tai vienas gražesnių kaimelių esančių netoli Sapa. Jaukus, apsuptas žalumos, mažu trobelių ir krioklių. Žmonės gyvena kasdienį gyvenimą, pakeliui nesutikom nieko apart vietinių.

 

 

Beje, apie vyrų/moterų santykius Sapa. Moterys čia labai kruopščios, nuo gilios senovės siuva, kepa, gamina metalinius papuošalus. Laikui bėgant pradėjo juos pardavinėti turistams. Tokiu būdu bendraudamos pramoko anglų kalbą ir savaime išėjo, kad vyrai likdavo namie prižiūrėti vaikučių ir ūkio, o moterys traukdavo kasdien į miestą pardavinėti ir uždirbti pinigėlių šeimai.

 Vietinio kaimo vaikų žaidimai

Prisipažinsiu taip beprotiškai norėjosi pūkštelti į krioklį! Kai tik jau buvom susiruošę, netoliese pamatėm plaunant puodus ir lėkštes, šalimais gyvulius ir kažkaip ... nebeskambėjo taip romantiškai.

 Fantastiškas šuo infiltruotas į vištidę ir apsimetantis "vietiniu" =))

 Pakeleiviai

Grįžtam nusibaigę, sukorėme keliolika km o ir diena buvo labai ilga. Nutariame užkąsti vietinių gėrybių. Akį patraukia moteris pasistačiusi mažas kėdutes, patiesusi mėlyną plėvelę ir ant grilio skrudinanti įvairiausią maistą. Turbūt valgomą. Jos „restoranėlis po atviru dangumi“ įsikūręs tarp pagrindinės gatvės ir sugriuvusio pastato užnugary. Puiku! Prisėdam. 

Šiandienos meniu: "grilinti" kiaušiniai, kukurūzų burbuolės, mėlynos saldžiosios bulvės, įvairių daržovių, dešrelių ir mėsos suktinukai. Kiek pamenu ragavome kelių rūšių suktinukus, kuriuose atpažinau tik daržoves. Bet buvo skanu. Išskyrus tas neaiškias violetines bulves.

Vakaro pabaigai trūksta tik kokteilio su skėtuku! Sotūs ir laimingi nutariame išbandyti vietinį barą. Akis užkliūna už atokiau esančio “Misty bar”, kuriame puikuojasi iškaba “happy hour” kokteiliams. Nutariame, kad tai ženklas ir nedvejodami užsukame. Viduje šurmulys, nemažai užsieniečių. Tik spėjus užsisakyt po „Blue Russian“ kokteilį pribėga iš pirmo žvilgsnio trenktas prancūzas ir bestraksėdamas aplink pradeda klausinėti iš kurgi mes. Ekvadoras ir Lietuva. Pastarasis suklinka iš džiaugsmo ir kviečia prisijungti prie didelės jų kompanijos – visas linksmas paaiškina, kad šįvakar yra kolekcionuojamos tautybės. Prie staliuko nori surinkti kuo daugiau žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių. Susipažįstame su keliautojais iš Izraelio, Meksikos, Argentinos, Prancūzijos, Danijos, Ispanijos, Japonijos ir vakaras įgauna linskmą pagreitį. Net negalėjau numanyti, kad praleisdama 4 dienas Sapa belakstydama po kalnus, vis susitiksiu juos vienur ar kitur. Visiškai pamirštu, kad kas 5 min keičiasi oras (lyja – nelyja), jau už poros valandų turiu keltis į 2 dienų trekking'ą po kalnus, o įspūdžių tiek, kad atrodo rytiniai įvykiai buvo taip seniai...

Hanoi

Hanoi miesto senoji dalis yra visų keliautojų pagrindinis taškas. Jeigu neturi neriboto laiko keliaujant ir nenori jo švaistyti ieškodamas informacijos, judi ten ir apsistoji viename iš Hanoi backpackers hostelių.

Aš apsistojau senajame jų hostelyje – tvarkingas, personalas paslaugus. Jei planuojate užsisakinėti ekskursijas (taip taip, ir aš nemėgstu „grupinių“ dalyvavimų, bet kitu būdu nusigauti į Halong Bay nesugaištant daug laiko nėra), geriau pasiklausinėkite kitų keliautojų ir palyginkite kainas, o užsisakant visada derėkitės. Hosteliuose dažniausiai paslaugos gerokai brangesnės.

Hanoi yra tobulas taškas pasidėti į saugyklą daiktus ir lėkti 3 dienom į Halong Bay ar 4 dienom į Sapa. Pirmąją dieną jokio plano neturėjau (kaip beje ir žemėlapio), tad pirmu numeriu prisėdau papusryčiauti ir ramiai išgerti kavos. Netrukus susipažinau su mielais barmenais, kurie apšvietė apie Hanoi ir apie vakaro programą kur vyks veiksmas.

Taigi, pasiėmiau foto aparatą ir išėjau atrasti Hanoi. Man jis pasirodė daug daug kartų jaukesnis už kosmopolitinį, šaltą ir milžinišką Saigoną. Benaršydama gatvėmis užmačiau patį didžiausią pastatą, kuriame įsikūrusios kavinės. Ech, ko nepadarysi dėl gerų kadrų... Nejučia jau kilau laiptais į patį viršų kur atsivėrė nuostabi panorama. Kaip tik kaupėsi lietaus debesys, bet nebuvo nei vienos laisvos vietos. Apsidairiau aplink ir jau ketinau traukti žemyn, kai išgirdau klausimą „Hey! Are you alone? Come join us, it’s going to rain soon”. Atsisukau į merginą, vardu Britt, pasidabinusią begalybe dailių tatuiruočių. Pamaniau, turėtų būti įdomu! Pora keliautojų iš Kanados jau kurį laiką bastėsi po Aziją. Pasakojo apie Tailandą ir nuostabų tatuiruočių meistrą, darantį tatuiruotes su bambukais. Linijos gaunasi labai plonos ir tikslios. Atrodo nuostabiai!

Bepliurpiant išsiblaivė oras ir dangumi nusidriekė oranžiniai debesys besileidžiant saulei. Tobula.

 

Vakaro planuose buvo interneto paieškos. Kadangi turėjau Skype pokalbį dėl darbo su viena Lietuvos kompanija (visgi, jau buvau pakeliui namo), reikėjo kažkokiu būdu vėl atsirasti ryšyje. Beje, Vietname, net tolimiausiame kaime galima rasti gan neblogą interneto ryšį!

Taip beblūdydama po Hanoi ir be žemėlapio pasiklysdama 34 kartus kol mintinai išmokau kiekvieną posūkį, prasilenkdavau su nemažai žmonių iš mano hostelio, tad vakaras nusimatė teisingas =)

 Ak, tas "spicey" Vietnamas, kupinas spalvų ir skonių. Atsikėlęs ryte net negali numanyti ką atneš ši diena