Istorija: Rinjani

Informacija apie Rinjani prieš tai rašytam post‘e. Šįkart noriu pasidalinti emocijomis.

Kelionė po Nusa Tenggara buvo tarsi mažytis testas „ką išmokau per 4 mėn. Indonezijoje“. Kalba, organizaciniai sugebėjimai, stresinės, žaibo greitumu besikeičiančios situacijos, bendravimas kultūriniame katile su įvairiausių tipų žmonėmis, derybų įgūdžiai. Visa tai, į ką įmonės investuoja pinigus ir bando pasisemti įgūdžių seminaruose ar paskaitose. Ei, žinot ką? Yra daug paprastesnis ir asmeniškai patikrintas būdas tai padaryti. Rekomenduoju.  20 d. Rytų Indonezijoje jei ir neapvers gyvenimo aukštyn kojomis, tai tikrai privers susimąstyti. Manau, šį projektą suvaldžiau puikiai (kitaip tariant, gavau tai, ko ieškojau ir dar daugiau =)

Kodėl kopiau į Rinjani? Kaip visada, norėjau „kažko įspūdingo“, iššūkio sau čia ir dabar. Gavau. Prisipažinsiu, niekada neesu dariusi nieko sunkesnio. Kiekvienas žingsnis po pirmų 5 km tapo kova (puikiai suprantant, kad dar liko visi 40 km). Ėjom akmenimis, skardžiais, kopėm į akmenines sienas iš paskos besivejant rūkui. Įdomus jausmas, kai išsenki fiziškai ir emociškai užplūsta visos stadijos: pyktis, liūdesys, apatija ir begalinis džiaugsmas. Bet kalnai turi kažką stebuklingo. Po 3 d. Rinjani, jaučiausi kaip gerai „prasukta“ skalbimo mašinoje. Švari vidumi, pasiruošusi sugerti viską ką atneš tolimesnė kelionė, šviesia galva ir be jokių neigiamų emocijų. Savotiškas apsivalymas.

Nuskilo su gera kompanija. Su indoneziete Ritza susipažinom dieną prieš kopimą (per draugų draugus). Atrodo 100 metų pažįstamos.. Gidas Kario taip pat nerealus. Išgirdau jo istoriją apie nelaimingą meilę, virtuvės šefo darbo ypatumus Gili Meno saloje. Akimirkos, kai sėdi ant akmens krašto 2 km aukštyje, nuleidęs kojas žemyn į tarpeklį, daliniesi paskutiniu sausainiu, gurkšniu vandens ir pamąstymais apie gyvenimą yra tai, ką prisiminsi 93-iojo gimtadienio išvakarėse. Kaip ir ryžių vynas ragautas po sekinančio kopimo, visi „išėję“ bajeriai  motyvacinei nuotaikai pakelti, spengiančioje kalnų tyloje įvairiomis kalbomis traukiamos dainos ir žadą atimantys saulėlydžiai, 2 ryto skambantis žadintuvas (laikas paskutiniam žygiui į viršų pasitikti saulės), slystantis smėlis iš po kojų, kopimas keturiom, beprotiškas šaltis naktį ir kalnų jėga.

Ši kelionė buvo apie žmones. Sutikti backpacker‘iai iš viso pasaulio, vietiniai kalbinantys kiekviename žingsnyje... Visą kelionę tempiausi knygą, spėjau perskaityti lygiai 2 puslapius. Keliavau viena, bet niekada nebuvau vieniša.

Pacituosiu P. Coelho: „Sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs. Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.“

Nekviečiu kartoti mano kelionės, bet labai linkiu atrasti savo būdą, priversiantį šypsotis pasauliui visais plaučiais!

Daugiau nuotraukų čia:   Kopimas į Rinjani