Istorija: Gili salos

Kelyje į Gili pasitikau saulę jūroje. Tai gražiausia ką esu gyvenime mačiusi: idiliškas vanilinis – braškinis dangus apsuptas laivų siluetų, muzika ausyse, šiltas rytinis jūros bryzas kedenantis plaukus, puodelis kavos rankoje. Įdomu, ką atneš nauja diena?..

Po 30 val. šalta/karšta klimato, ilgų pokalbių su keliautojais ir kelių sausainių su kava, pasiekiu Lombok salą ir Bangsal uostą. Mane ir Gili Trawangan salą skiria pusvalandis pasiplukdymo valtele. Na, Lonely planet knygoje vienas dalykas buvo aprašytas teisingai – Bangsal. Visiška skylė, vietiniai užvartoję nemažą dozę „grybukų“, kabinėjasi gan įžūliai, susišnekėti be prošvaisčių... Vėlgi pasisekė, keliaujant susipažinau su backpackeriais, tad apsupta 6 vyrukų jaučiausi gan saugiai.

Ar tau patiks Gili Trawangan sala, priklauso nuo to, ką ten veiksi ir su kokia kompanija atvažiuosi. Kadangi neesu gulėjimo paplūdimyje/besaikio gėrimo/blaivymosi iki pietų šalininkė, savaime susiradau “veiksmo”.

Gili T saloje turistų (ypač prancūzų!) skaičius didžiausias, tačiau net ir čia paėjus 15 min nuo pagrindinės gatvės, gali rasti tylų paplūdimį tik sau ir gerai knygai.

Saloje yra viena pagrindinė gatvė už kurios prasideda atskiras gyvenimas. Žinoma, nuklydau giliau į salą atrasti tai, ko dažniausiai turistai neieško: vietinių „warung“, skanaus maisto, žmonių, įdomu pažinti jų gyvenimą, smalsu kaip atrodo namai ir kasdiena.

Gili salos turi kažką nepaaiškinamo. Čia tavo tempai sulėtėja, nuo gaivaus oro jautiesi visąlaik tarsi apsvaigęs (po Surabaya kamščių ir užterštumo man čia stebuklas – vienintelis transportas dviračiai ir vežimaičiai su arkliais), saulė, jūra ir koralais nusėti paplūdimiai sukelia šypseną.

Po poros dienų prisijungė prancūzė Margot, su kuria susipažinom Surabaya.  Vakarais skaičiuodavom krentančias viena po kitos žvaigždes, klausydavomės regio muzikos paplūdimy, šokdavom aplink laužą “Darkmoon beach party”, snorklinom, plaukiojom su vėžliais, “čilinom” Gili café ant sėdmaišių tiesiog stebint praeivius ir visiškai netikėtas sprendimas buvo išsilaikyti “Open water” nardymo licenciją! Tai mano dar viena labai sena svajonė. Ši galimybė pasitaikė itin netikėtai ir atnešė daugiau negu galėjau pasvajoti...

Trys dienos kursų, teorija persipynusi su nardymais ir treniruotėmis, vėžlio vaikymasis 20 m. gylyje, „Black reef“ ryklys staigiai prasukantis ratą pro pat tavo šoną, adrenalinas po vandeniu, daaaug puodelių kavos laikant testą ir šypsenotas nuovargis vakarais.

Paskutinė diena su Margot.

Daugiau nuotraukų čia: Gili salos

Pabaigai – kelioninis moralas.

Ši KELIONĖ (taip, tai nebuvo atostogos ar šiaip pakeliavimas) buvo apie žmones sutiktus kelyje. Žmones, kurie pakeitė šį tą manyje ir davė daugiau negu kada galėjau norėti. Juk kiekvieną dieną mūsų nuotaika ir savijauta yra stipriai įtakojama mus supančių žmonių, ar ne? Jie gali paversti tavo gyvenimą nepakenčiamu arba suteikti emocijų nuskraidinančių į debesis! Liaudies išmintis byloja: koks buvai gyvenime kitiems, tokius pačius žmones sutiksi ir kelyje. Aš tai vadinu karma ir ji velniškai veikia!!

Buvo smalsu paneigti arba patvirtinti mitą, kad keliauti vienai merginai Nusa Tenggara yra nuobodu ir nesaugu. Išdidžiai ir su džiaugsmu NEIGIU šį prasimanymą. Dar niekada nebuvo taip linksma, visada buvau apsupta įdomių keliautojų. Daug istorijų pasidalinta prie bokalo alaus, pokalbiai iki ryto po žvaiždžių lietumi ar nuoširdžios, prakaitu tekančios šypsenos kopiant paskutinius žingsnius į Rinjani... Per 20 dienų peržengiau daug savo ribų ir uždėjau krūvą pliusiukų sąraše “Things to do before I die”.

Manau visi žmonės gyvena dėl emocijų ir yra beprasmiška tai neigti. Skiriasi tik mūsų būdai kaip tas emocijas gauname: vieni siekia karjeros aukštumų, kiti atsiduoda šeimai, treti perka mašinas, sportuoja, keliauja ar dalyvauja matematikos olimpiadose – nesvarbu.

TAVO GYVENIMAS – TAVO PASIRINKIMAI.

Aš pasirinkau ir iki dabar negaliu nustoti šypsotis... O tu? =)  

Istorija: Flores

Ką tik stovėjau Rinjani viršūnėje. Po 12 val. aš jau Flores. O čia visai kitas pasaulis. Planuojant kelionę, mano vietiniai draugai iš Surabaya vienareikšmiškai išvadino trenkta ir pasiūlė bent jau nusipirkti peilį. Tad pakeliui į šią salą šiek tiek jaudinausi. Po Rinjani vis dar linko kojos, nesijaučiau labai tvirtai stovinti ant žemės.

Šešias dienas Flores lydėjo lietus ir rūkas bei niekaip neišdžiūnantys rūbai. Pirmą kartą Indonezijoje dėvėjau džemperį, striukę, skarą ir norėjosi pirštinių... Po Surabaya saunos +15 C man gilus speigas.

Pirmomis kelionės dienomis Moni per tradicinę vakarienę susipažinau su backpacker’iais iš Olandijos ir pagyvenusia anglų porele (Bob & Jane) keliaujančia po Aziją jau 11 mėn. Su olandais juos pakrikštijom Bob and Bobette ir tai tapo pagrindiniu kelionės bajeriu. Mano maršrutas (Moni – Bajawa – Labuanbajo – Rinca) visiškai sutapo su jų maršrutu. Net ir nesitardami, keliaudami skirtingais autobusais netikėtai apsistodavome tose pačiose vietose. Visi buvom be proto skirtingi, bet savotiškai „sulipom“.

Mano pirmasis tikslas Flores saloje – įkopti į Kelimutu ugnikalnį ir pamatyti 3 skirtingų spalvų ežerus kraterio viduje – žlugo. Aplink temačiau baltą rūką...

Iš Moni traukiant į Bajawa „nudžiugino“ 7 val. kratymosi bemo mikriuky. Vairuotojas spaudžia min 90 km/h vingiuotais kalnų keliukais, vairuoja viena ranka, nes kita traukia cigaretes vieną po kitos, vietiniai vyrai seka jo pavyzdžiu ir rūko bemo viduje, vištos klykia ir maximum decibelais „džiugina“ indonezietiška Dangdut muzika. Iš šono turėjom atrodyti kaip cirko mašinytė: pro atviras duris virstantys cigarečių dūmai, pats bemo ryškiai rožinis, ant panelės pamesti keli minkšti žaislai, ant priekinio stiklo puikuojasi užrašas „Playboy sexy girls“, o ant stogo 3 aukštais prikrauta tiek, kad ties kiekvienu posūkiu bemo praranda balansą ir beveik virsta ant šono. Fantastika!

Pasiekiu Bajawa šiek tiek išbalansuota ir vis dar eiti tiesiai sunkoka. Vakare žinoma reikia atsigauti, tad atrandu visai mielą airišką pub’ą, kur (kaip netikėta) susitinku mūsų kelionės šaiką ir dienos įspūdžius nuplauname Bintang alaus puta.

Sekančią dieną su olandu Ralph iš vietinių išsinuomojame motociklą. Gėris tame, kad nereikia rūpintis jokiais draudimais ar kad gražinsi šiek tiek įbrėžtą. Niekam čia neįdomu, jei parveši atgal su ratais – viskas ok, visa kita tik smulkmenos. Riedam į Bena kaimą, kelio kokybė prilygsta lietuviškiems greitkeliams, kas išties stebina. Bena kaimelis mažutis, moterys audžia skaras ir pardavinėja, kaip ir vanilę, kediri riešutus, peilius.

Beveik visi kaimuose kramto specialius lapus, kad dantys sveikesni būtų. Atrodo kraupiai, nes nuo lapų visa burna ir lūpos tampa ryškiai raudonos… Šalia lapų bobutės dar patriauškia ir tabakėlį. Čia tempai lėti, niekas niekur neskuba, vietoj gėlių auga čili pipirai, o vidury kaimo aikštės – mažos kapinaitės. Ant kapų kryžiai, sudaužytos lėkštės ir dažniausiai pasnausti prigulęs šuo. Flores yra krikščioniška sala, tad beveik nėra mečečių ir kaukiančių kvietimų maldai. Man buvo tikra palaima, kai 4:30 ryto niekas po langais negieda monotonišku balsu.

Nesvietiško mielumo žmogučiai, pasidalino skrudintais kukurūzais...

Iš Bena traukiu į Labuanbajo. 12 val bemo - iššūkis. Kuprinę staigiai užmetė ant stogo ir tai buvo klaida. Beveik visą laiką pylė lietus, tad permirko iki paskutinio siūlelio. Pasiekiu miestelį, kuris primena Itališką uostą, ir netikėtai gatvėje susitinku ... Bob ir Bobette! Einame kartu į pirmą pasitaikiusį hotelį, kur registracijoje stovi ... olandas Ralph. Pasaulis daug mažesnis nei galėtumei įsivaizduoti. Vakarieniaujame vietiniame warung (gatvės maisto prekystalis). Ach, liepsnojantis žuvies barbeque, daržovės, Bintang burbuliukai, jūros ošimas (sėdim ant kranto), vietinių šypsenos, pokalbiai bahasa Indonesia kalba ir nerealus šeimininkas asmeniškai mus pasveikinantis su Flores Arak šotais!

Sekantį rytą atsikeliu labai anksti su idėja susirasti 2 dienų turą į Komodo ir Rinca salas. Pavyksta. Per pusvalandį suderu gerą kainą ir palankias sąlygas. Deja, sutartu laiku gidas visas susinepatoginęs praneša, kad laive bus 2 porelės ir jie nenori papildomos keliautojos merginos. Niekaip nesuprantu tokio žmonių požiūrio ir mąstymo – susisukę turistai...  

Pasitvirtina taisyklė „nėra to blogo kas neišeitų į gerą“. Netikėtai uoste užkalbina kapitonas, sutinku dar kelis backpackerius iš Australijos ir Anglijos, prisijungia maniškė „šaika“ ir traukiam dienai į Rinca salą. Kadangi visi rubai buvo šlapi išėjau su suknyte ir raudonu rindikiuliu komodo drakon ieškoti...
Man prireikė 20 m. įgyvendinti savo svajonę – pamatyti Komodo drakonus iš arti. Galingi padarai, visiškai neprognozuojami, žiūri į tave ir toks jausmas galvoja „hm, šiandien pietums norėčiau itališkos, angliškos ar lietuviškos virtuvės?..“

Grįžtant atgal stabtelim pasnorklinti. Na, negaliu atsižavėti povandeniniu pasauliu ir spalvomis. Mačiau margas morenas, pilkai žydrą jūros gyvatę, milžinišką krevetę beridenančią koralą į savo urvą ir visą galybė ryškiausių žuviakų.

Paskutinė diena – paskutinė vakarienė. Nutariame mūsų pažintį ir visą Flores kelionę atšvęsti nuo širdies! Idėja: nusipirkti pačią didžiausią žuvį naktiniame turguje ir nunešti ją iškepti į mėgstamą warung. Žinoma, kaipgi be komedijų... Vėlus vakaras, stovim turguje. Aš su raudona suknyte „pastatyta“ priekyje su užduotimi ir vėl derėtis indonezietiškai. Ką gi, žuvis sveria 4,5 kg, šnekam su pardavėju, juokaujam, kai staiga .... ant mano kojos užšoka milžiniška žiurkė!!! Spiriu žiurkę lauk prieš tai žinoma spygtelėjusi iš netikėtumo, kad taip naglai čia žiurkės elgiasi. Visiems labai juokinga, pardavėjas atiduoda laimikį už pusę kainos. Na, svarbu tikslas pasiektas...

Ką gi, laikas palikti Flores žemę ir traukti toliau. Mano akiratyje – Gili Trawangan. Pasilikau šią salą paskutinėm keliom dienom poilsiui. Pasižadėjau sau visiškai nieko neveikti, gulėti viena paplūdimy ir skaityti knygą. Šis planas taip pat niekingai žlugo, bet kaip visada, išėjo tik geriau!   

P.S. Lietus dažniausiai nedžiugina, bet kartais gali atnešti netikėtai malonių akimirkų =)
P.P.S. Daugiau nuotraukų čia: Flores sala

Istorija: Rinjani

Informacija apie Rinjani prieš tai rašytam post‘e. Šįkart noriu pasidalinti emocijomis.

Kelionė po Nusa Tenggara buvo tarsi mažytis testas „ką išmokau per 4 mėn. Indonezijoje“. Kalba, organizaciniai sugebėjimai, stresinės, žaibo greitumu besikeičiančios situacijos, bendravimas kultūriniame katile su įvairiausių tipų žmonėmis, derybų įgūdžiai. Visa tai, į ką įmonės investuoja pinigus ir bando pasisemti įgūdžių seminaruose ar paskaitose. Ei, žinot ką? Yra daug paprastesnis ir asmeniškai patikrintas būdas tai padaryti. Rekomenduoju.  20 d. Rytų Indonezijoje jei ir neapvers gyvenimo aukštyn kojomis, tai tikrai privers susimąstyti. Manau, šį projektą suvaldžiau puikiai (kitaip tariant, gavau tai, ko ieškojau ir dar daugiau =)

Kodėl kopiau į Rinjani? Kaip visada, norėjau „kažko įspūdingo“, iššūkio sau čia ir dabar. Gavau. Prisipažinsiu, niekada neesu dariusi nieko sunkesnio. Kiekvienas žingsnis po pirmų 5 km tapo kova (puikiai suprantant, kad dar liko visi 40 km). Ėjom akmenimis, skardžiais, kopėm į akmenines sienas iš paskos besivejant rūkui. Įdomus jausmas, kai išsenki fiziškai ir emociškai užplūsta visos stadijos: pyktis, liūdesys, apatija ir begalinis džiaugsmas. Bet kalnai turi kažką stebuklingo. Po 3 d. Rinjani, jaučiausi kaip gerai „prasukta“ skalbimo mašinoje. Švari vidumi, pasiruošusi sugerti viską ką atneš tolimesnė kelionė, šviesia galva ir be jokių neigiamų emocijų. Savotiškas apsivalymas.

Nuskilo su gera kompanija. Su indoneziete Ritza susipažinom dieną prieš kopimą (per draugų draugus). Atrodo 100 metų pažįstamos.. Gidas Kario taip pat nerealus. Išgirdau jo istoriją apie nelaimingą meilę, virtuvės šefo darbo ypatumus Gili Meno saloje. Akimirkos, kai sėdi ant akmens krašto 2 km aukštyje, nuleidęs kojas žemyn į tarpeklį, daliniesi paskutiniu sausainiu, gurkšniu vandens ir pamąstymais apie gyvenimą yra tai, ką prisiminsi 93-iojo gimtadienio išvakarėse. Kaip ir ryžių vynas ragautas po sekinančio kopimo, visi „išėję“ bajeriai  motyvacinei nuotaikai pakelti, spengiančioje kalnų tyloje įvairiomis kalbomis traukiamos dainos ir žadą atimantys saulėlydžiai, 2 ryto skambantis žadintuvas (laikas paskutiniam žygiui į viršų pasitikti saulės), slystantis smėlis iš po kojų, kopimas keturiom, beprotiškas šaltis naktį ir kalnų jėga.

Ši kelionė buvo apie žmones. Sutikti backpacker‘iai iš viso pasaulio, vietiniai kalbinantys kiekviename žingsnyje... Visą kelionę tempiausi knygą, spėjau perskaityti lygiai 2 puslapius. Keliavau viena, bet niekada nebuvau vieniša.

Pacituosiu P. Coelho: „Sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs. Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.“

Nekviečiu kartoti mano kelionės, bet labai linkiu atrasti savo būdą, priversiantį šypsotis pasauliui visais plaučiais!

Daugiau nuotraukų čia:   Kopimas į Rinjani

Nusa Tenggara: INFO keliautojams

Paskutiniame post‘e rašiau: „Įdedu preliminarų maršrutą, grįžus aprašysiu realią situaciją keliautojams su kainomis, nuorodomis ir patarimais. Pažiūrėsim kiek skirsis.“

Kai tik nusileido lėktuvas Mataram mieste (Lombok), visą planą teko išmesti šiukšliadėžėn ir pasakyti sau „Goda, relax & go with a flow“. Indonezijoje kažką planuoti yra visiškai beprasmiška, tad negaišk laiko. Tavo planus koreaguoja oras, žmonės ir galimybės nusigauti iš vietos į vietą (dažnai turi rinktis ką paaukoti: laiką ar pinigus). Nusimatyki taškus, kuriuos būtinai nori aplankyti, o visą kitą spręsi vietoje.  

Žemiau mano realus kelionės planas. Kadangi ribojo atostogos teko suspausti viską į 20 d. Bet jei turi galimybę, pridėki bent dar 20 d. Tada nereikės bėgti lėkti, galėsi pasimėgauti vietomis ir pajusti tikrąjį Nusa Tenggara (Rytų Indonezijos) gyvenimą, o ne tik uždėti paukščiuką „Buvau“ sąraše.
Kainas rašau indonezietiškomis rupijomis. Pasiskaičiuoti bet kuria pasaulio valiuta galite šiame puslapyje: Universal Currency Converter

Maršrutas –> Patarimai –> Kainos

1 d. Skrydis Surabaya – Lombok [Mataram]

Tikslas – rytoj pradėti 3 d. kopimą į Rinjani kalną.

Yra 2 būdai tai padaryti: pradėti iš Senaru miesto nusileidžiant Sembalun mieste arba atvirkščiai. Skirtumas tas, kad pradedant iš Senaru, į Rinjani kopsi paskutinės dienos paryčiais, o pradedant iš Sembalun įkopsi antros dienos paryčiais. Kuris būdas lengvesnis – spręskite patys, bet vistiek visą 3 d., 45 km maršrutą teks įveikti.

Nesusvaikite ir nesugalvokite kopti vieni. Galite prisijungti prie grupės arba (mano atveju) kopti dviese. Su indoneziete Ritza po ilgų derybų suderėjome gidą + portjė + maistą + nakvynę Senaru (1N) + transportą iš Senaru į Mataram po kopimo 1.000.000 rpi/žmogui (~115 usd). Palyginus pigiai, dažniausiai kainos didesnės bent 50 usd. Gido nebūtina užsisakyti iš anksto – Senaru mieste yra ne vienas ir ne du „Trekking centres“, tad gali atvažiuoti ir derėtis vietoje.

Rekomenduoju: „Rinjani trekking centre“, gidas Kario (jei reikės, kontaktus turiu). Buvęs restorano šefas, tad kalnuose valgėm nerealiai skaniai, visada palaikė motyvacinę nuotaiką (kas gerokai palengvino kelią), nė minutei nepaliko vienų (kai kurie gidai greičiau užkopia, o tu maždaug kabarokis, juk kelias tik vienas – į viršų...)

Autobusas: Mataram oro uostas -> Mataram centras 15.000 rpi
Bemo mikriukas: Mataram centras -> Senaru 50.000 rpi (derėkitės)
Rinjani 3 d. kopimas: 1.000.000 rpi (derėkitės)

2-3-4 d. Kopimas į Rinjani kalną

Patarimas 1: nekartokite mano klaidų ir PASIRUOŠKITE! Tinkami žygio batai (ne sportbatukai), apranga (patikėkit, prakaituosite iki kojų pirštų galiukų), šilti rūbai/vilnonės kojinės (naktį mirtis kaip šalta), kuo lengvesnė kuprinė, imkite tik gyvybiškai būtinus daiktus (3 telefonai ir iPad‘as tikrai nėra taip jau svarbu 3,7 km aukštyje). Kiekvienas gramas po pirmų 5 km atrodo kaip kilogramas. Nepamirškite kremo nuo uodų ir kremo nuo saulės. Kopiant lietų keičia spiginanti saulė, šaltą rūką – vėjas, dangus maišosi su žeme, o nepriklausomai nuo oro prakaitas teka kriokliu.

Patarimas 2: gerai įvertink savo fizinę būklę. Net sutikti ilgamečiai atletai spjaudėsi ir keikėsi kopdami į viršų keturiom. Tikrai neužtenka tik „labai norėti ir viskas įmanoma“. Ne šįkart. Jei iš principo neesi sutvertas kopti į stačius kalnus (juk kiekvienas turime stichiją, kurioje jaučiamės kaip žuvis vandeny), pagalvok du kartus ar verta tai pradėti. Kalnai savotiški. Yra žuvusių kopiant i Rinjani, nemažai sužeistų ir krūva nepasiekusių net vidurio ir grįžusių atgal. Jei visgi pasiryžai – sėkmės! Pagrindinis tikslas ne saulėtekis, bet TAS nesveikas jausmas, kad pasiekei viršūnę!!! Neįkainojama.

5 d. Lombok [Mataram] -> Flores [Moni]

Grįžtu į Mataram. Sekantis tikslas – Flores. Susidūriau su dilema. Iš Mataram nusigauti į Flores yra 3 būdai:

1.      Skrydis iš Balio (Denpasar)

2.     Kompanijos „Perama“ 4 d. turas laivu, aplankant Komodo bei Rinca salas. Galutinė stotelė Labuanbajo (Flores). Kaina ~1.400.000 rpi

3.     Kelionė autobusu (nusiperki jau suorganizuotą kelionę, su keliais persėdimais/keltais, riedi maršrutu Mataram -> Sumbawa -> Labuanbajo). Trukmė 24 val., kaina 220.000 rpi

Kadangi mane labai spaudė laikas – aukojau pinigus. Naktiniu keltu persikėliau iš Mataram į Balį, tada transportas iš uosto į Denpasar oro uostą ir skrydis į Ende miestą (Flores).

Pastebėjimas: Balyje iš uosto į oro uostą nusigauti ne taip paprasta. Jei nespaudžia laikas, gali laukti kol prisipildys bemo autobusiukas ir tau kainuos 150.000 rpi (trukmė ~3 val). Jei spaudžia, gali imti taxi (300.000 rpi) arba asmeninį bemo autobusiuką (250.000 rpi, trukmė 1,5 val). “Ojek” transportas (kai vietiniai paveža motociklu) uoste neegzistuoja. Derėtis labai sunku, vietiniai - turistų išlepinti kietakakčiai.

Mataram -> Bali keltas 36.000 rpi
Uostas -> Denpasar oro uostas transportas (asmeninis bemo autobusiukas) 250.000 rpi
Skrydis Denpasar -> Ende 1.000.000 rpi

Atskrendu į Ende. Oro uostas, nemeluoju, svetainės dydžio. Pats miestas niekuo neįspūdingas, tad tiesiai traukiu į Moni miestelį pernakvoti ir ryte kopti į Kelimutu ugnikalnį, pamatyti nuostabių 3 ežerų krateryje.

Nuo Ende oro uosto iki autobusų terminalo 7 km. Pribėga 15 vietinių siūlančių „Mister mister, ojek?“ Kaina 5.000 rpi. Jei nori, kad tiesiai nuvežtų į Moni – kaina 50.000 rpi. (tokią kainą gavau derėdamasi, pradinė buvo dvigubai didesnė).

Autobusų terminale stovi bemo mikriukas. Žinoma derėkitės, nemokėkite daugiau nei 20.000 rpi (trukmė 5 val). Nereikia nė minėti, kad patogumų nesitikėtumėte, bet įspūdžius prisiminsite ilgai. Maniškis pajuda tik už poros val. su 2 vištom, ryžių maišais ir vietiniais vyrais. Būtų nejauku, bet labai gelbėja bahasa Indonesia žinios ir padori apranga (NE mini šortukai ir iškirptė iki kelių!!).

Patarimas: nedėkite savo kuprinės ant stogo, jeigu lis - viskas permirks kiaurai.

Nakvynė: Moni tiesiog einant gatve sustabdo vietiniai ant motociklų, siūlo įvairius nakvynės variantus. Kainos nuo .... iki. Radau ir už 250.000 rpi nakčiai ir už 40.000 rpi.

Rekomenduoju: homestay “Maria”. Nedidelis bungalow tipo namelis, dvigulė lova, vonia viduje, nedidukė asmeninė terasa. Kaina 70.000 rpi. Žinoma – derėkitės. Šio namo savininkas vakarais organizuoja tradicines vakarienes (kaina 50.000 rpi). Labai rekomenduoju – susirenka įvairūs keliautojai, gera proga susipažinti, o maistas tradicinis Flores – nerealaus skanumo!! Dar gavom ir bonusą, Flores Arak (alkoholis, ~ 30 laipsnių gaminamas iš palmių lapų sulos). Po trečio stikliuko tampa labai skanus =)

Autobusiukas Ende -> Moni 20.000 rpi
Nakvynė homestay Maria: 70.000 rpi
Tradicinė vakarienė: 50.000 rpi

6 d. Moni

Visą dieną lyja, be prošvaisčių pamatyti Kelimutu kraterio ežerus. Nusprendžiu surizikuoti ir pasilikti dar vieną dieną.

Vakare su sutiktais backpacker‘iais išbandom karštųjų versmių baseinus po atviru dangum. Jie nemokami. Įdomus jausmas: sėdi baseine (moterims ir vyrams jie atskiri), stebi krentančias žvaigždes, kyla rūkas, aplink palmės.. Beje, merginos, nesugalvokite čia užsidėti bikini. Akmenim neužmėtys, bet kultūrą ir šalį kurioje esi gerbti reikia.

7 d. Moni -> Bajawa [Flores]

Ryte rizikuoju ir judu į Kelimutu. Užvažiuoti iki viršaus su „ojek“ kainuoja 35.000 rpi (~30 min). Užvažiuoti ir nusileisti – 50.000 rpi. Arba gali nusileisti pats, užtruksi ~2 val. Kelias geras, tad nebus sunku. Pamatyti tikrai verta, bet man nepasisekė – ežerus gaubė stiprus rūkas… Pasižiūrėjau į baltą debesį aplink, padūsavau ir grįžau.

Patarimas: kai pirksi bilietą klaus ar turi fotoaparatą. Sakyk, kad neturi, sugedo ar pan. Išvengsi papildomo 50.000 rpi mokesčio. Vėliau galėsi drąsiai fotografuoti, patys ežerai toli nuo kasų.

Ojek 35.000 rpi
Bilietas į Kelimutu 20.000 rpi

Toliau keliauju iš Moni į Bajawa. Atvažiuoju vakare, tad ieškausi nakvynės. Bajawa miestas niekuo neypatingas, mažutis, pakankamai jaukus. Yra vienas smagus airiškas pub‘as, kuriame renkasi dauguma bule backpacker‘ių.

Autobusiukas Moni -> Bajawa 90.000 rpi (7 val.)
Nakvynė Bajawa hotel 100.000 rpi

8 d. Bajawa - > Bena kaimas - > Bajawa

Bena – tradicinis vietinis kaimas, garsėjantis specialios statybos šiaudiniais nameliais ir moterim-audėjom. Į Bena gali nusigauti vietiniu bemo autobusiuku, nuomotis motociklą arba bandyti susirasti „ojek“. Kelias iki Bena itin geras, tad vairuoti nesudėtinga. Moterys parduoda austas skaras ir šalius. Pradinė kaina 80.000 rpi, bet daugiau 50.000 rpi aš nemokėjau. Taip pat, vietiniai parduoda kediri riešutus, vanilę.

Patarimas: net nemėginkit iš Bena važiuoti į tolimesnį Nagge kaimą. Patyrėm tikrą motokrosą per purvus, milžiniškas duobes įkalnėje, akmenis, adrenalino dozė pasiekė maksimumą! Verčiau aplankykite Wogo kaimelį, jaukus ir lengvai pasiekiamas bemo.

Šalikas 50.000 rpi
Nakvynė 100.000 rpi
Motociklo nuoma 70.000 rpi

9 d. Bajawa - > Labuanbajo [Flores]

Visą dieną praleidžiu keliaudama. Atstumai Flores dideli, turėkite omeny, kad naktį autobusai nevažiuoja. Atvykstu į Labuanbajo vakare ir įgriūnu į pirmą pasitaikiusį hotelį „Gardena“. Likę tik pobrangiai kambariai, bet po nemiegotų naktų ir ilgos kelionės nutariu sau „pasidovanoti“ bungalow tipo kambarį su nedidele terasa ir panoraminiu vaizdu į uostą.

Labuanbajo turistinis/tranzitinis miestelis, kažkuo primenantis Italijos uostus. Yra viena pagrindinė gatvė, kurioje pilna agentūrų siūlančių keliones į Komodo ar Rinca salas, nardymo kursus ir pan.

Vakarienei rekomenduoju NEITI į hotelius ar restoranus, bet rinktis gatvės maisto barbeque. Ką tik sugautos jūros gėrybės skrudinamos prieš tavo akis, atmosfera jauki, visi bendrauja, be proto skanu, o ir kainos tikrai džiugina. 

Bajawa -> Labuanbajo bemo autobusiukas 100.000 rpi (trukmė beveik 12 val.)
“Gardena” hotelis 140.000 rpi
Vakarienė viename iš Warung (vietinės žuvies barbeque, daržovės, ryžiai, porcija 2 žmonėm) 40.000 rpi. Taip pat, esant poreikiui jie suveikia Bintang alaus 26.000 rpi

10 d. Labuanbajo - > Rinca -> Labuanbajo

Vienas iš pagrindinių tikslų keliaujant po Nusa Tenggara pamatyti Komodo drakonus iš arti. Yra keli būdai:

1.      Dviejų dienų turas po Rinca (tariasi Rinča) ir Komodo salas, pakeliui snorklinant. Kaina priklauso nuo žmonių kiekio laive, tad svyruoja 400.000 rpi – 1.500.000 rpi.

2.      Vienos dienos turas į Rinca salą. Kaina taip pat priklauso nuo žmonių kiekio 200.000 – 700.000 rpi

Patarimas: Derantis dėl turų kainos, nepamirškit paklausti ar bilietas į Komodo rezervatą ir mokesčiai reindžeriams įskaičiuoti į kainą. Joks viešas keltas neplaukia, jei nori organizuotis kelionę pats – vienintelis būdas eiti į uostą ir derėtis su laivų kapitonais dėl kainos ir sąlygų.

Mano variantas. Susipažinom su 7 backpacker‘iais, susigaudėm kapitoną ir suderėjau kainą dienos kelionei į Rinca, pakeliui stabtelint pasnorklinti. Išsinuomavom lastus ir kaukę su vamzdeliu, prigriebėm maisto ir pirmyn. Manau tai buvo pats geriausias sprendimas!

2011 m. Komodo sala buvo paskelbta pasaulio stebuklu, turistų kiekis neišpasakytai padidėjo, tad drakonus sunkiau pastebėti. Tie, kas aplankė abi salas, vienareikšmiškai teigė, kad Rinca gražesnė, daugiau drakonų ir ilgesnis turas. Žinoma, spręsti jums patiems, bet turint 1 dieną aš pasirinkau Rinca ir nepasigailėjau. Pasivaikščiojimas po Rinca trunka 2 val. Pasiimkite padorius batus, kelias vietomis pliurza, o ir buivolų milžiniški kakučiai "džiugina" kas porą metrų.

Laivo nuoma dienai: 600.000 rpi (žmogui išėjo 85.000 rpi)
Rezervato mokestis: 50.000 rpi
Mokestis reindžeriams: 20.000 rpi
Fotoaparato mokestis: 50.000 rpi
Snorklinimo įrangos nuoma: 15.000 rpi/dienai

11 d. Labuanbajo - > Mataram

Bilietus pardavinėja vietiniai šalia uosto kasų. Pradinė kaina 250.000 rpi, derėkitės! Galite ir patys organizuotis, atskirai pirkdami kelto bilietą, tada autobuso ir t.t. bet pigiau ar greičiau nesigaus.

Labuanbajo -> Mataram suorganizuotos kelionės kaina 220.000 rpi (trukmė 24 val.)

Maršrutas: Keltas Labuanbajo -> Sape (Sumbawa sala). Ten esi nukreipiamas į autobusą nuvežantį tave į Bima miestą. Bima persėdi į kitą autobusą, kuris tave nugabens į Mataram miestą (Lombok sala). Pakeliui iš Sumbawa keliesi keltu į Lombok paryčiais. Nepatingėk išlįsti iš autobuso ir pasiimk kamerą, saulėtekis jūroje beprotiškai gražus...

Patarimas: tuo pačiu maršrutu trauks daug backpackerių, tad visada smagu susipažinti ir laikas neprailgsta. Esu tikra, daugelį sutiksi Sama Sama ar Irish pub‘e Gili Trawangan saloje =)

12 d. Mataram -> Gili Trawangan

Iš Mataram reikia nusigauti į Bangsal uostą ir iš ten su keltu į Gili Trawangan. Indonezija yra nereali vienu aspektu – kad ir kur beatsidurtum, visada atsiras vietinių su kuriais gali derėtis dėl transporto iki tau reikiamos vietos. Su sutiktais backpackeriais, 7-iese suderam transporto ir kelto kainą:

Mataram -> Gili Trawangan 35.000 rpi.

Nakvynė Gili Trawangan. Pirmas 2 naktis gyvenau viena, tad pasirinkau homestay „Bidari“ namuką ne pagrindinėje gatvėje, bet toliau kaimely (10 min iki pagrindinės gatvės). Pigiausias variantas kokį tik radau saloje vienam žmogui 70.000 rpi + suderėjau 20.000 rpi skalbimą bei lyginimą (po Flores rūbų turėjau bent keletą kg). 

Saloje yra beveik visų pagrindinių bankų bankomatai: Mandiri, BRI, CIMB Niaga, tad problemų neturėtų kilti.

Kas nepatiko Gili T – tai vietiniai prekeiviai. Labai sunku derėtis, nemandagūs ir grubūs, įkyrūs iki negalėjimo... Po Flores man buvo šokas.

Nakvynė „Bidari“ homestay 70.000 rpi
Skalbimas 20.000 rpi

13 d. Gili Trawangan

Gili T daugiausiai turistų lankoma sala, norint jų išvengti – labai paprasta, tiesiog paėjėkite 20 min centrine gatve nuo uosto į kairę ir prieisite tuštutėlį paplūdimį, kur galėsi mėgautis knyga ir jūra be tradicinio „mini bikini podiumo“. Šalia yra Surf bar – mažytis kvadratinis bariukas paplūdimy, kur vakarais vyksta Darkmoon party. 

Rekomenduoju: vakarieniaukite „night market“. Jis yra gatvės gale, dešinėje pusėje. Atsidaro 6pm – 00pm. Tobula vieta yra Anna’s warung (dešinėje pats pirmas stendas, jei nerasite pasiteiraukit kitų pardavėjų). Mažytė moteriškė atominiu balsu, labai gera verslininkė sukurianti atitinkamą atmosferą. Maistas – nuostabus, valgiau 6 vakarus iš eilės ir vis sutikdavau tuos pačius žmones.

Vakarienė: tobulas vištienos Thai red karis + alus 55.000 rpi

14 d. Gili Trawangan -> Gili Air -> Gili Trawangan

Gili salose populiarus “island hopping” užsiėmimas, persikelti pusdieniui į Gili Meno ar Gili Air salas. Keltas į Gili Air plaukia tik vienu metu 9:30 am, grįžta 15:00 pm. Gili Air visiškai kitokia: ramesnė, žmonės mielesni, mažiau turistų, visi paplūdimiai nusėti koralais, kainos draugiškesnės.

Šiandien prisijungė mano draugė prancūzė Margot, tad išnuomavau mums mielą bungalow tipo namelį prie pat centrinės gatvės, 3 min iki jūros.

Keltas į abi puses (Gili T -> Gili Air -> Gili T) 46.000 rpi.
Dviviečio bungalow kaina su pusryčiais 120.000 rpi.

15 d. Gili Trawangan (snorkeling)

Pasiėmėme su Margot pusdienio turą „snorklinti aplink salas“. NErekomenduoju. Daug turistų sukišta į vieną laivą, 3 taškai snorklinti, pietūs neįskaičiuoti ir visur judi su grupe: ne kartą gavau su lastais į šoną, o ir gidas vidury spygaujantis „group, follow me, here is a big turtle“ nekelia susižavėjimo. Geriau išsinuomoti pačiam lastus ir kaukę bei nardyti Gili T ar Gili Air pakrantėse. Nuoma kainuoja 30.000 rpi/dienai. 

Gili T saloje pamėgti barai: Sama sama (regio baras su gyvas muzika, veikia kasdien), Rudy‘s (patiks mėgstantiems Magic mushrooms), Irish pub (toosas 3-niais).

Beje, Gili T saloje nėra nei policijos, nei ligoninės, tad nepraraskit blaivaus proto. Taip pat, vienintelės vietos, kur „magic mushrooms“ yra legalūs Indonezijoje yra Gili salos ir Kuta paplūdimys (Bali).

Snorkeling turo kaina 100.000 rpi

16-18 d. Gili Trawangan (Diving licence)

Paskutinę minutę nusprendžiau išsilaikyti „Open water“ nardymo licenciją. Ji galioja visą gyvenimą nardymui 18 m. gylyje. Yra 2 technikos išsilaikyti licenciją: SSI ir Padi. Padi šiek tiek daugiau teorijos, tad aš laikiau SSI. Bet iš esmės tas pats. Kursai truko 3 dienas,  6 nėrimai, teorijos testas. Su šiuo sertifikatu visur nardymo kaina krenta 30-50%. Išsilaikyti licenciją Gili T pakankamai apsimoka, povandeninis pasaulis pakankamai gražus (mačiau ir dvimetrinių vėžlių, ir „Black reef“ ryklių, ir visokio kitokio grožio), o ir pigiau nei pvz. Egipte ar Kosta Rica.

Patarimas: tarp tavęs ir instruktoriaus turi būti besąlygiškas pasitikėjimas. Yra nemažai istorijų, kai žmonės susirado pigius variantus, bet nebuvo kontakto su instruktoriumi arba jis nebuvo profesionalus. Antrą kartą prisiversti nerti į vandenį labai sunku.

Rekomenduoju: Mango Dive & Bungalow, Gili Trawangan (www.mango-trawangan.com). Jie turi instruktorius šnekančius angliškai, vokiškai, prancūziškai.

Kaina: gavau 10% nuolaidą, nes turiu KITAS (leidimą gyventi Indonezijoje) 3.400.000 rpi.

19 d. Gili Trawangan -> Surabaya

Pabėgti iš Gili T yra keli būdai. Uosto kasa atsidaro 7 ryto.

1.     Nusiperki bilietą plaukti vietine valtele 10.000 rpi ir lauki kol susirinks pakankamai žmonių.

2.     Nusiperki “shuttle” bilietą. Plauki ta pačia valtele, bet fiksuotu laiku. Pirmas laivas išplaukia 8:15 am, kaina 30.000 rpi

3.     Jei vėluoji į lėktuvą ir reikia staigiai atsirasti Bangsal, asmeninė valtelė kainuos tau 200.000 rpi.

4.     Yra bilietas Gili T -> Mataram centras (pirma keltas, po to persėdi į autobusą). Kaina 70.000 rpi, trukmė 4 val.

Aš labai skubėjau, tad pirkau “shuttle” kelto bilietą iki Bangsal, o ten suderėjau mašiniuką už 200.000 rpi kuris greitutėliai nuvežė į Mataram oro uostą (vairuotojas spaudė gazą, trukom 1,5 val.)

"Shuttle” kelto bilietas Gili Trawangan -> Bangsal 30.000 rpi
Mašiniukas Bangsal -> Mataram oro uostas 200.000 rpi

Apibendrinant

 “Lonely planet” knyga pagrinde buvo reikalinga dėl žemėlapių, bet dauguma kainų gerokai prasilenkia su realybe (bent 2-3 kartus didesnės). Derėtis moku bahasa Indonesia kalba, tad beveik visada gaudavau daug mažesnę arba net vietinių kainą. Principe, derantis gali sutaupyti ~30% kelionės biudžeto.

Keliauti vienai merginai po Nusa Tenggara yra pakankamai saugu ir tikrai neliūdna. Tereikia paisyti vietinės kultūros taisyklių, nusiteikti visada derėtis ir kalbėtis su vietiniais bei backpackeriais ir garantuoju – kelionė bus nepamirštama.

Merginoms pasikartosiu -  gerbkite kultūrą ir šalį kurioje esate. Nebūtina dėvėti mini šortukų, ar bikini su stringais. Visgi tai NE Maljorka ir NE Ibiza. Tikrai prisižiūrėjau nemažai turisčių vištelių nežinančių kur randasi ir besielgenčių atitinkamai. Kadangi suprantu bahasa Indonesia jau nemažai, vietinių komentarų prisiklausiau daugiau negu reikia.

Pasakojo, kad jie pervargę nuo turistų visiškai negerbiančių jų šalies, tad ir elgiasi su jais atitinkamai. Teisinga apranga ir bent keletas žodžių indonezietiškai pralaužia ledus į vietinių širdis. O tai patikėkit, atveria labai įdomius pasakojimus, jų namų duris, tikrąjį gyvenimą "už kadro" ir šiltas šypsenas. 

Beje, visiems gerai žinomas mažytis triukas (netikras vestuvinis žiedas) padeda nuo perdėto vietinių dėmesio.

P.S. Tikiuosi mėgstate bananus, nes 20 dienų iš eilės pusryčiams gausite „banana pancakes“!