PASAKA APIE MERGAITĘ

O viskas tebuvo graži pasaka, kaip kartą mergaitė vardu Pasakaitė, sėdėjo sėdėjo, kasnakt į Vilniaus mėnulį žiūrėjo, meditavo. Vieną vėlų vasaros vakarą, begeriant kavą balkonėly ir stebint vakarėjantį dangų, papūtė šiaurys ir apvertė jos mažą pasaulį aukštyn kojomis. „Užteks svajoti!“ tvirtai tarė sau. Pasiėmė žemėlapį, bedė pirštu į tolimiausią tašką ir išėjo į platųjį pasaulį ramybės ir savęs ieškoti. Juk anapus visada atrodo žolė žalesnė, auga bananai ir mandarinai, o gėlės žydi visus metus. Ėjo, skrido, plaukė, vėl  ėjo, pusę pasaulio nugarmėjo ... kol pasiekė Surabaya miestą Indonezijoje.

Atsimerkė ir sunerimo. „Kur aš?“ klausė ji savęs ir aplinkinių. Tai tikrai negali buti ta pati žemė. Karšta kaip pragare, žmonės primena ateivius: juodi visi, it iš kamino išlindę, bukom nosim, susivėlę ir burbuliuoja nesuprantama kalba. Kvapai gniaužia nosį, dūmai – akis, dangus nepaliaujamai kibirais lyja, driežiukai pakampiuose it paukščiai čiulba, o tylos nė kvapo – aplink be perstojo dūzgiančių mašinų pypsėjimas, persipynęs su giesmėmis sklindančiomis iš mįslingų mečečių ir tuo keistu bukanosių burbuliavimu.

Apsigyveno Pasakaitė Pakuwon City karalystėje pas šeimininką Šamšulą, kurį nuo pirmų dienų pati sau pakrikštijo Šinšila. Naujoje šeimoje niekas nekalbėjo suprantama kalba, tad diena iš dienos ji stropiai mokėsi burbuliuoti kaip vietiniai. Jos pastangos buvo įvertintos, ir jei ne it iš pieno plaukusi oda ar jūros gelmės žydrumo akys, ji pritaptų kaip čia buvusi.

Vieną dieną, Ponas Šinšila mergaitę atvedė į savo mylimą kontorą. „Va, tarė jis, nuo šiol tu kasdien dirbsi man, o aš tau mokėsiu algą“. Kaip tarė – taip padarė. Dienos bėgo nenumaldomai greitai, o buvo visko: teko susidurti su gėriu ir blogiu, įvairiausiomis kito krašto keistenybėmis, iš naujo perkratyti savo vertybes ir permastyti kas pačiai priimtina, o kas ne bei įvertinti ką gi ji paliko už 9 jūrų marių. Kai tapo nepakeliamai sunku kvėpuoti ji suprato: visų žmonių nepakeisi, situacijų nesukontroliuosi, tad beliko pakeisti požiūrį pačiai. „Kultūriniai skirtumai“  uždėjo etiketę mergaitė ir nesuko sau toliau dėl to galvos. Nuo tos akimirkos viskas pradėjo eiti kaip per sviestą ir net netikėčiausiose situacijose ji rasdavo būdų, sutikdavo žmonių ir viskas išsispręsdavo geriau negu buvo galima tikėtis.

Mergaitė buvo drąsi ir užsispyrusi. Niekur iš čia neisiu, kol neįvaldysiu šios šalies, tarė ji tvirtai sau. Kaip tarė – taip padarė. O pastangų reikėjo daugiau negu ji numanė... Tačiau pavyko prisijaukinti žmones, pažinti šį kontrastų kupiną kraštą ir visame vis dar nesibaigiančiame kasdieniame chaose atrasti ramybę ir balansą, kurio taip ilgai ieškojo. Diena po dienos vis piešė kitą vaizdą. Čia gerai, čia teka šokolado spalvos upės, vaisiai saldūs it rojuje, o dangus nusidažo „krem briule“ spalva. Spėju, ten kur esi tu, nematei ryškiai rožinės saulės smaragdiniame fone, ar ne?

Vieną dieną, besėdint kitame pasaulio krašte balkonėly, papūtė šiaurys ir pakuždėjo, kad laikas traukti į kelią. Atrasti neatrastus, pažinti nepažintus kraštus ir tolius. Patikrinti tai ką išmoko, pasidalinti tuo, ką atrado. Išsitraukė ji savo stebuklingą žemėlapį, bedė pirštu ir šįsyk nutarė keliauti į Vietnamą.

Bet laikas Tau nuryti paskutinį rytinės kavos gurkšnį ir eiti savus darbus nudirbti, savus tolius atrasti ir savą istoriją rašyti, o apie mergaitės naująją kelionę papasakosiu kitą kartą...

BAIGIAMASIS ŽODIS

Pasiekiau „projekto Indonezija“ pabaigą. Man pabaiga reiškia naują pradžią, tad verčiu kitą puslapį ir pradedu rašyti naują istoriją. Esu tikra, kupiną nuotykių, iššūkių, subalansuotos ramybės, kurios išmokau čia, jaukių akimirkų, nenustygstančio džiaugsmo ir nepamirštamų žmonių.

Ei, juk nesvarbu kur bebūtumei ar ką bedarytumei, nebūtina išvažiuoti už tūkstančių kilometrų, kad tavo gyvenimas taptų ypatingas ir spalvingas. Tai kuriame mes patys, kiekvieną mielą dieną. Man to reikėjo, nes buvau primiršusi kas gyvenime svarbiausia. Kitaip tariant, susivėlė mano prioritetai ir reikėjo gerai išvėdinti karmą!

Kad ir kaip gražiai ir vaizdingai skambėtų žodis Indonezija (juk visada žavimės tuo, ko nežinome ir kas iš pirmo žvilgsnio atrodo tobula, ar ne?), man tai nebuvo 7 mėnesių gulėjimas po palmėmis ir švilpavimas pajūry. Kur kas daugiau negu galėčiau nupasakoti žodžiais, tai reikia patirti. Kontrastų ir priešingybių šalis reikalaujanti patirties, išminties ir suteikianti nepamirštamas pamokas kiekviename žingsnyje, jei tik eisi atvira širdimi ir atmerktomis akimis. Keliavimas po bet kurią šalį ir gyvenimas joje – skiriasi it diena ir naktis. Oficialiai skelbiu: šios avantiūros tikslas ne tik pasiektas, bet ir gerokai pranoktas, o istorijų kiekio užteks ir mano, ir draugų anūkams užimti šaltais žiemos vakarais sėdint prie traškančio židinio.

Tikiuosi rašydama „perliukus“ ir tave įkvėpiau sekmadienio rytą išsiridenti iš lovos ir nuveikti ką nors smagaus, ar nupurtyti dulkes nuo savo užsigulėjusių svajonių, ar nors šiek tiek supažindinti su Indonezija "iš vidaus".

Iki greito pasimatymo prie rytinės kavos!

Goda