Kulinariniai šedevrai

Skanus maistas (na, tiksliau persivalgymas) yra viena iš didžiųjų nuodėmių, ar ne? Lygiai taip pat, kaip ir vienas geriausių būdų pažinti šalį ir kultūrą per kitą prizmę.

Darbo terasoje supietavau "Nasi pecel" porciją

Indonezijoje nė su žiburiu nerasi kefyro, burokėlių, sūrelių, balto sūrio, juodos duonos ar silkės (kaip ir etiketo, beje) BET tau bus suteikta unikali galimybė skanauti tofu, tempę, įvairiausius tropinius vaisius, itin aštrų maistą, valgyti gatvėje su pirštais, o pusryčiams be sąžinės graužimo sukirsti artojiškų pietų porciją (vištos kulšį, sriubos ir dozę ryžių).

Brangiausi produktai	Pigiausi produktai
sviestas, pelėsiniai sūriai, šokoladas ir visos jo atmainos, jūros gėrybės, alkoholis, ledai, kai kurie vaisiai (durian‘as, obuoliai).	ryžiai, kai kurie vaisiai (papaya, arbūzas, starfruit), tempė, tofu, kiaušiniai, makaronai, šamas.

Mitybos ypatumai

Šiuo metu Europa pakvaišusi dėl sveikos gyvensenos ir nesibaigiančių dietų. Prisipažinkime, skaičiuojame kiekvieną kąsnį dedamą į burną (draugo taipogi), verčiame į kalorijas ir giliam liūdesy pasižadame rytoj daryti iškrovos dieną, o šiandien „atidirbti“ sporto salėje dvigubai.

Indonezijoje žmonės neapsunkina savęs tokiais pamąstymais, tad čia veikia kiti dėsniai:

·         Tarp varguolių – valgyk, bo nežinai kada gausi sekantį kartą

·         Tarp turtuolių – valgyk (ir žinoma prabangiai), nes gali sau tai leisti

Jei Europoje egzistuoja „alaus pilvukas“, tai čia vienareikšmiškai perkopus trečiąją dešimtį vyrams užauga „ryžių pilvas“ (atrodo kaip statinę prariję).

Jei Europa pirmauja pagal anoreksijų ir bulimijų skaičių, tai Indonezija – pagal sergančiųjų diabetu (nuo perdėtai saldaus ir riebaus maisto).

Darbinga diena Indonezijoje prasideda 4:30 ryto su giesmėmis iš mečečių ir kvietimu melstis, tad 7 val. visi vietiniai jau yra kupini energijos ir įsilingavę į dienos ritmą. Tuo tarpu aš vos ne vos išsiridenu iš lovos ir darausi pirmąjį puodelį kavos bandydama susiorientuoti kas aš ir kur esu. Savimotyvacijai panosėje dainuoju Liudo dainą „rytais rytais rytais, nešim gėrį kibirais, rytais rytais..“. Va, paklausykite ta proga ir dainuojam garsiai: Liudas - rytais

Kalbant apie maisto derinimą (na, žinot, mėsą valgyti su daržovėmis, nepadauginti druskos ar čili ir t.t.) ... šiame krašte jis paprasčiausiai NESIDERINA. Žemiau aprašiau įprastą dienos meniu kurį kiekvieną mielą dieną matau savo šeimoje ir darbe.

Indonezija vs. Goda
Pusryčiai
Prikrauni pilną lėkštę ryžių, tada užpili du nedidelius samčius sriubos, porą gabaliukų vištienos ir dozę sambal čili padažo. Desertui – juoda kava su nuosėdomis, pagardinta trečdaliu stiklinės kondensuoto pieno ir 2-3 šaukštais cukraus (neišpasakyta saldybė)	2 puodeliai juodos nescafe kavos su nesaldintu karvės pienu, lėkštė tropinių vaisių (dažniausiai papaya, arbūzas, starfruit, obuolys ar kriaušė, bananas, mango – kombinacija priklauso nuo sezono)
Pietūs
Ryžiai su makaronais (angl. noodles), kepta kiaušinienė su svogūnų laiškais, sambal, krupuk traškučiai, troškintos žalios pupelės su daržovėm, čili pipirais ir gera doze česnako. Ryžiai ir sambal yra nepajudinami ingridientai ir išlieka visada. Kita pakeičiama lele (šamu), ayam (vištiena) ar tofu-daržovių-karvės nosies odos troškiniu (kaip galite numanyti, dažniausiai pietus „skipinu“)	Iš namų įsidedu vaisių, pieno ir kavos arba einu į kokį warung. Kasdien lauke +45C, tad pries eidama į warung dukart pagalvoju ar tikrai aš jau tokia alkana
Vakarienė
Spėkit? Ryžiai! “Damušama“ kas liko nuo pietų arba važiuojama į warung užsisakyti dvigubą porciją nasi goreng	Priklauso nuo aplinkybių. Kartais gatvės maistas (tik be ryžių), kartais Bintang ir gera kompanija J

ID pagrindinis patiekalas yra ryžiai ir prie jo, kaip priedai visa kita. T.y. ryžių – mėsos – daržovių santykis lėkštėje yra kardinaliai kitoks nei Europoje, maždaug 80:15:5. Pavyzdžiui, jei vaišintume indonezietį cepelinais, suvalgęs jis dar paprašytų ryžių arba valgytų juos užsikąsdamas cepelinais.

Patiekalai

Ilgai nepilsčius iš tuščio į kiaurą pristatau kaip atrodo keletas patiekalų ir įmetu sąrašiuką ką keliaudamas ID tiesiog privalai paragauti!

Gado Gado – įvairios daržovės (bulvės, salotos, morkos ir pan.), virtas kiaušinis ir krupuk (specialūs traškučiai) sumaišyta su žemės riešutų/čili padažu. Spėki, kiek kartų girdėjau: "tavo vardas Goda? haha, patinka gado gado?"

Nasi Pecel – ryžiai, daržovės, dažniausiai keli gabaliukai jautienos, krupuk ir garsusis žemės riešutų/čili padažas, kuriuo tenykščiai itin didžiuojasi

Nasi Goreng – kepti ryžiai su tavo pasirinktais priedais (jūros gėrybėmis, mėsa, kiaušiniu ar prieskoniais)

Buah - tropiniai vaisiai. Warung ar kavinėse gali rasti patiekalą “Rujak” (vaisių salotos su čili padažu) arba“Buah degan keju” (vaisių salotos su majonezu ir čederio sūriu). Man asmeniškai nei viena, nei kita nepatiko – nėra nieko geriau už saldų, sultingą tropinįvaisių be jokių priedų!

Rawon (juoda sriuba) vs. Soto (geltona sriuba). Skanu, tik labai riebu... 

Sate (mėsos barbeque). Ypač rekomenduoju gyvatės sate. Primena lietuviškus šašlykiukus? Tikrai taip, tik čia sumažinta jų versija - mėsa veriama ant mažų medinių pagaliukų ir vietoj 1 iešmo pateikiami bent 20.

Bakso – mėsos kukulaičiai primenantys lietuviškąsias galkas. Tik paruošimo būdas šiek tiek skiriasi. Kepama ant griliaus, patiekiama atskirai lėkštėje, kartu atnešamas sultinys. Tada pasmeigi kukuliuką, pamirkai į sultinį ir ragauji. Čia jei labai populiarūs, bet man asmeniškai jie nevalgomi.

Poto – susmulkinta tempė, tofu, kokosas, čili ir „lamtor“ sėklos. Nors ir ne itin išvaizdus, bet labai skanus užkandis.

Super Teh: susu, madu, jahe – arbata nuo visų ligų suteikianti dozę energijos (pienas, medus, imbieras, juoda arbata, kiaušinis)

Kaimiški ledai - be dažiklių. Jie turi kažkokių natūralių prieskonių nuo kurių nusidažo tortai ir vafliai.

Stop. Galiu ragauti šikšnosparnį ar driežą, bet niekaip neprisiverčiau paskanauti karvės nosies odos (čia pakankamai populiarus kasdienis patiekalas). Tai tiesiog virš mano ribų.

Žinoma, aprašiau tik ledkalnio viršūnę ir apie kulinarines subtilybes galima būtų diskutuoti be galo be krašto. Bet geriau vieną kartą paragauti, nei 10 kartų išgirsti, tad grįžus ruošiu vakarienę ir kviesiu į svečius J

P.S. Kartais norėdavosi mažytės pertraukos nuo indonezietiškos virtuvės, paįvairinimui užsukdavome paskanauti „tarptautinio maisto".