Istorija: Gili salos

Kelyje į Gili pasitikau saulę jūroje. Tai gražiausia ką esu gyvenime mačiusi: idiliškas vanilinis – braškinis dangus apsuptas laivų siluetų, muzika ausyse, šiltas rytinis jūros bryzas kedenantis plaukus, puodelis kavos rankoje. Įdomu, ką atneš nauja diena?..

Po 30 val. šalta/karšta klimato, ilgų pokalbių su keliautojais ir kelių sausainių su kava, pasiekiu Lombok salą ir Bangsal uostą. Mane ir Gili Trawangan salą skiria pusvalandis pasiplukdymo valtele. Na, Lonely planet knygoje vienas dalykas buvo aprašytas teisingai – Bangsal. Visiška skylė, vietiniai užvartoję nemažą dozę „grybukų“, kabinėjasi gan įžūliai, susišnekėti be prošvaisčių... Vėlgi pasisekė, keliaujant susipažinau su backpackeriais, tad apsupta 6 vyrukų jaučiausi gan saugiai.

Ar tau patiks Gili Trawangan sala, priklauso nuo to, ką ten veiksi ir su kokia kompanija atvažiuosi. Kadangi neesu gulėjimo paplūdimyje/besaikio gėrimo/blaivymosi iki pietų šalininkė, savaime susiradau “veiksmo”.

Gili T saloje turistų (ypač prancūzų!) skaičius didžiausias, tačiau net ir čia paėjus 15 min nuo pagrindinės gatvės, gali rasti tylų paplūdimį tik sau ir gerai knygai.

Saloje yra viena pagrindinė gatvė už kurios prasideda atskiras gyvenimas. Žinoma, nuklydau giliau į salą atrasti tai, ko dažniausiai turistai neieško: vietinių „warung“, skanaus maisto, žmonių, įdomu pažinti jų gyvenimą, smalsu kaip atrodo namai ir kasdiena.

Gili salos turi kažką nepaaiškinamo. Čia tavo tempai sulėtėja, nuo gaivaus oro jautiesi visąlaik tarsi apsvaigęs (po Surabaya kamščių ir užterštumo man čia stebuklas – vienintelis transportas dviračiai ir vežimaičiai su arkliais), saulė, jūra ir koralais nusėti paplūdimiai sukelia šypseną.

Po poros dienų prisijungė prancūzė Margot, su kuria susipažinom Surabaya.  Vakarais skaičiuodavom krentančias viena po kitos žvaigždes, klausydavomės regio muzikos paplūdimy, šokdavom aplink laužą “Darkmoon beach party”, snorklinom, plaukiojom su vėžliais, “čilinom” Gili café ant sėdmaišių tiesiog stebint praeivius ir visiškai netikėtas sprendimas buvo išsilaikyti “Open water” nardymo licenciją! Tai mano dar viena labai sena svajonė. Ši galimybė pasitaikė itin netikėtai ir atnešė daugiau negu galėjau pasvajoti...

Trys dienos kursų, teorija persipynusi su nardymais ir treniruotėmis, vėžlio vaikymasis 20 m. gylyje, „Black reef“ ryklys staigiai prasukantis ratą pro pat tavo šoną, adrenalinas po vandeniu, daaaug puodelių kavos laikant testą ir šypsenotas nuovargis vakarais.

Paskutinė diena su Margot.

Daugiau nuotraukų čia: Gili salos

Pabaigai – kelioninis moralas.

Ši KELIONĖ (taip, tai nebuvo atostogos ar šiaip pakeliavimas) buvo apie žmones sutiktus kelyje. Žmones, kurie pakeitė šį tą manyje ir davė daugiau negu kada galėjau norėti. Juk kiekvieną dieną mūsų nuotaika ir savijauta yra stipriai įtakojama mus supančių žmonių, ar ne? Jie gali paversti tavo gyvenimą nepakenčiamu arba suteikti emocijų nuskraidinančių į debesis! Liaudies išmintis byloja: koks buvai gyvenime kitiems, tokius pačius žmones sutiksi ir kelyje. Aš tai vadinu karma ir ji velniškai veikia!!

Buvo smalsu paneigti arba patvirtinti mitą, kad keliauti vienai merginai Nusa Tenggara yra nuobodu ir nesaugu. Išdidžiai ir su džiaugsmu NEIGIU šį prasimanymą. Dar niekada nebuvo taip linksma, visada buvau apsupta įdomių keliautojų. Daug istorijų pasidalinta prie bokalo alaus, pokalbiai iki ryto po žvaiždžių lietumi ar nuoširdžios, prakaitu tekančios šypsenos kopiant paskutinius žingsnius į Rinjani... Per 20 dienų peržengiau daug savo ribų ir uždėjau krūvą pliusiukų sąraše “Things to do before I die”.

Manau visi žmonės gyvena dėl emocijų ir yra beprasmiška tai neigti. Skiriasi tik mūsų būdai kaip tas emocijas gauname: vieni siekia karjeros aukštumų, kiti atsiduoda šeimai, treti perka mašinas, sportuoja, keliauja ar dalyvauja matematikos olimpiadose – nesvarbu.

TAVO GYVENIMAS – TAVO PASIRINKIMAI.

Aš pasirinkau ir iki dabar negaliu nustoti šypsotis... O tu? =)