Couchsurfing in Malang

Velykos. Įdomi patirtis švęsti krikščionišką šventę musulmoniškoje šalyje. Nutariau atgauti sielą Malang ir išbandyti Couchsurfing Indonezijoje. Susikraunu kuprinę, ausinukas į ausis, fotoaparatas rankose, ir einu atrasti penktadienio. Į Malang miestą važiuoju traukiniu (kaina 0,50$, kelionė 3 val.)

Pasakysiu triuką kaip Indonezijoje važiuoti traukiniu patogiau: paskutiniame vagone visada būna “restoranas” (jei atvirai, tiesiog dar vienas vagonas identiškas kitiems). Čia nėra vietų, tad gali sėstis bet kur, užsisakyti kavos už 0,3$ ir ramiai riedėti. Paskutiniame vagone visada vėsiau, nes galinės durys ir langai praviri, tad nekepsit  saunoj ir galėsite pasirinkti patogesnę vietą.

Dievinu keliones traukiniu, jos niekada neprailgsta. Knyga ir kava rankoje, sutikti žmonės su savo istorijomis, sėdėdama tarpdury mėgavausi švilpiančiu vėju ir pyškinau kadrus vieną po kito. Skriejantys vaizdai kelia šypseną: ryžių terasos, vaikai žaidžiantys pakelėse, sukabinti skalbiniai, gyvenimas „ant bėgių“ ir vakarėjantis dangus.

Tik pravažiavus traukiniui, gyvenimas "ant bėgių" vėl įgauna pagreitį...

Malang. Mano stotelė. Kadangi jau galiu pabendrauti indonezietiškai, traukinio personalas staiga pajaučia didelį poreikį pakalbinti. Netrukus aplink susirenka bent 10 vyrų (traukiniuose dirba TIK vyrai). Dar 5 laukia savo eilės už kadro. Na, kadangi jie nori nusifotografuoti su manimi, tai aš nepasimetus taip pat traukiu kamerą...

Pasitinka mano host‘ai David ir jo sužadėtinė Adiyah. Lenkas įsimylėjęs Indoneziją ir moterį, dirbantis anglų k. mokytoju ir kuriantis savo gyvenimą čia.

[Intarpas] Pasilikti gyventi Indonezijoje gali tik dėl 2  priežasčių: meilės arba verslo.

Nuo pirmų minučių radom bendrą kalbą. Beje, pirmą kartą išbandžiau važiuoti motociklu....trise! Kadangi David labai mėgsta greitį, keliskart vos nenusivožiau atbulomis nuo motociklo, beliko tik tvirčiau įsikibti į Adiyah. Nesistebėkite, tai Indonezija ir visiškai normalus reiškinys. Maksimalus skaičius žmonių kokį mačiau ant motociklo 5.

Susitikom su David draugais, stažuotojais atvykusiais pagal programą: www.internship-indonesia.com Tarptautinė kompanija: amerika, estas (!), pora lenkų, prancūzas, indoneziečiai, čilė, kinija ir lietuva. Aušrą pasitinkame 5 ryto pas kažkokį rastamaną grojant gitaromis, traukiant senus gerus Bob Marley gabalus, vaišinantis indonezietišku maistu ir ragaujant Arak Bali (kažkas panašaus į likerį, gaminamas tik Balyje, saldokas, ne per stiprus).

Atsikeliu su muzika. David leido mėgautis rytu su Bocceli ir kavos puodeliu. Tobula. Važiuojam į Buddha šventyklą (vėlgi, 3 ant motociklo – žinokit savotiškas ekstrymas).

Žaviuosi budizmu ir kuo toliau domiuosi, tuo man labiau patinka. Tai religija, kurioje nėra taisyklių (kaip kad krikščionių “10 Dievo įsakymų“ ar musulmonų gyvenkime pagal “Koraną”). Vadovaujiesi paprastomis gyvenimo tiesomis, kaip kad “viskas gyvenime grįžta dvigubai” (aš tai vadinu karma), o pagrindinis principas – atrasti gyvenimo balansą pasitelkiant meditaciją.

Budistų gyvenamoji vieta-šventykla-muziejus. Sodo šonuose stovi mažyčiai mediniai namukai, kuriuose jie gyvena ir medituoja.

Prisipažinsiu, Indonezijoje fauna itin spalvinga ir jos nepalyginamai daug. Nori nenori, teko perlipti savo lengvos formos fobiją įvairaus plauko vabzdžiams. Nemeluosiu, kartais pasijausdavau kaip x-faktoriaus laidoje... 

Vakaro programoje – apleistas namas, kuriame vaidenasi. Kadangi Surabaya šis planas nepavyko, bandom atrasti dvasių pasaulį Malang.

Vidurnaktį važiuojam į jau 50 metų apleistą namą, kuriame kadaise gyveno dvi šeimos, įkūrusios ten restoranėlį. Pradėjus sektis verslui, susipyko dėl pinigų ir vieni kitus išžudė. Neaišku kam namas priklauso dabar, bet stovi gan prabangių namų rajone. Vienišas ir apleistas. Važiuojam keturiese, aš ir 3 indoneziečiai. Du tesugebėjo išlipti iš mašinos – toliau nė žingsnio. Ką gi, liekam dviese su Dean, principo reikalas eiti vidun, tad smalsumo vedini, didelėmis akimis, judame pirmyn. Prisipažinsiu, jausmas „įdomus“, nelabai jauku.. Viduje viskas apleista, apgriuvę, stebina keista namo statyba – daug kambarėlių be langų, neaišku kokiam tikslui statytų. Aišku, vaizduotė norom nenorom piešia kraupiausius vaizdus. Dėmės ant grindų, raudoni taškai ant sienų, girgždantys mediniai laiptai vedini į antrą aukštą. Lipam. Namas senas, skleidžia savo garsus, kažkur krebžda pelėnas, po kojom sutraška nedideli griaučiai (spėju kokio mėškėno ar katės), mėnulis meta savo šešėlį, naršom kambarį po kambario. Virtuvė kraupiausia, joje vėsiau nei kitur. Brrr...

Namą po truputį pasiglemžia gamta, metrą po metro apsivynioja lijanos

Nemoku apsakyti jausmo išėjus. Širdis vis dar šoka salsa, bet savotiškai didžiuojuos, kad tai padarėm. Dvasios ir ritualai yra indonezietiškos kultūros dalis, tad norisi nors kažkiek tai patirti.

Kitą dieną sugrįžom padaryti keleto nuotraukų. Nors ir dieną viskas atrodo kur kas paprasčiau, bet namo aura išlieka įtartina, tad ilgai neužsibūname.

Kas paliko griaučius?

Spėju svetainė? Keista, vaikščiojau ir įsivaizdavau kaip dekoruočiau šį namą.. Tuo pačiu ir baugina, ir žavi.

Vaizdas į kaimynų namą